Vos brėkštantis dangus
pro nėrinių kiaurinius
tiška.
Tavęs nėra.
Ovalą blyškų
be grimo, kaukių,
rūpesčių raukšlelių
aš regiu,
nors tu šalia,
bet atpažinti negaliu.

Iš kur tiek paslapčių pasėmei,
kurias skaitau
ir vėl, ir vėl
tarp virpančių blakstienų.
Kiek daug vilionių  ir saldybių
tavyje sirpsta –
saldžioji nuodėmė
po šilko klostėmis
aistringai virpa.

Burtažodį išdykėlė lemtis
viena težino:
kažkur nuo mūsų
jį nuslėpusi
skandina.
Tavo žavesiui ir grožiui
bandau vėl kurti maldą.
Lėkšti pažyra žodžiai...
Šypsnys sušvitęs,
kūnas saldžiai rąžos,
nutraukia gražbylystę
mano smagią.
Liepsnojantiems
nereikia burtų,
akimirkos žaltvykslėje
mums skirta būti.