Tuopa (VI, VII, VIII, Epilogas)
(Tęsinys)
VI
Vyto beržo, lazdyno šakelės,
Nenorėjo žemelė maitinti,
Tik viena jų prigijo prie kelio
Galbūt meilei ir skausmui atminti.
Sužaliavo tuopa, pradžioj baikščiai
Vis drebėdavo lapais švelniais,
Kaip tą vasaros naktį mergaitė,
Užburta pirmąkart pažadais.
Augo, stiebės į mėlyną dangų,
Kėlė saulėn aukščiau vis šakas,
Lyg tai būtų jos naujosios rankos,
Dovanotos dabar už skriaudas.
O gal siekė išvysti kalnelį,
Kur giliai po geltonu smėliu
Žemė priglaudė josios bernelį,
Neatlaikiusį laiko kančių.
Išgyveno tiek metų, kiek kirčių
Teko Ievai visai nekaltai,
Kad, matyt, nuo tada nesiskirtų,
Kad paliktų kartu amžinai.
VII
Bėgo metai, dešimtmečiai, amžiai,
Keitės žmonės, sugriuvo dvarai,
Tik seniausioji tuopa vis ošė
Pakeleiviams ir paukščiams liūdnai.
Bet ir ji vieną kartą pavargo,
Nebeišskleidė lapų žalių,
Tik stovėjo stovėjo kaip sargas
Pakelėj prie arimų pilkų.
Žmonės rodė į ją ir kalbėjo
Apie baudžiavą, juodus laikus,
Apie meilę, kurios pavydėjo
Net ponaičiui likimas žiaurus.
VIII
Buvo vasara, debesys kilo,
O su jais ir perkūnas, žaibai,
Vienas jų iš aukštybių įsmigo
Į išdžiūvusią tuopą tenai.
Degė tuopos viršūnė ir šakos,
Net per laiką išpuvus drevė,
Žaibo kirčio, ugnies neatlaikė,
Suanglėjo kamieno žievė.
Epilogas
Jei pro Vilkiją kartais važiuotum,
Pro miestelį vardu Batniava,
Būtinai nors minutei sustoki
Prie rodyklės mažos - Paštuva.
Pasitiks senos tuopos kamienas
Su pakeltos šakos likučiu,
Pastovėk minutėlę ten vienas
Tarp sakmės ir tarp savo minčių.
Prie medinės bažnyčios istorijos lapai,
Juodi kryžiai ir datos, vis dvi,
Ant kalnelio, kur epušė šnabžda -
Ignas Karpis - parašyta randi.
Du likimai ir lyg du paminklai -
Sena tuopa ir šaltas akmuo,
Vienas kitą taip laiko už rankos.
O laikas?
Meilė ir laikas – nubėgęs vanduo.
(Pabaiga)