2

Mano darbo diena praėjo visai sėkmingai arba ne kaip pažiūrėsi. Mano striukės pametimo pacientas (paciento kodas JIC) žengė svarbų žingsnį į priekį. Jis papasakojo apie savo baimės šaknis. Po jo pasakojimo teko atmesti mintį, kad jo problema - baimė pamesti. Tiesiog ypatingai sumauta jo gyvenime diena prasidėjo nuo pamestos striukės. Vieną rytą mano pacientas atsibudęs neberado savo striukės. SR analizės dėka paaiškėjo kad ji liko klube, kur jis vakar šventė savo gimtadienį. Ten deja jos nebebuvo. Po to ant jauno studento galvos pasipylė visas nelaimių ragas. Jį paliko mergina,  jis neišlaikė egzaminų,  jo butą užtvindė termitai. Pacientas papasakojo tokių spalvingų dalykų, kad teko duoti SR užklausimą ar tai tiesa. Deja viskas nuo pabėgusios merginos iki viešbučio nulupusio nuo jo paskutinius marškinius iš tikrųjų įvyko. Pavieniai šie dalykai neatrodo tokie baisūs, bet kartu ir per vieną dieną... BIC nuomone jo nelaimės baigėsi nusipirkus naują striukę. SR duomenimis jis nusipirko striukę dienos pabaigoje. Kita diena galėjo būti daug geresnė ir be naujos striukės. JIC su stabmeldišku tikėjimu pasitikėjo savo striukės nešama laime. Jeigu jo sutrikimą vadintume fobija, tai ji dar keistesnė nei Viccafobija (raganavimo ir raganų baimė). Mano nuomone JIC ne fobikas, klaidingų diagnozių ir šiais laikais pasitaiko. Šitame elgesyje buvo galima įžvelgti, paranoją, neurozę, o galų galiausiai apsauginį mechanizmą. Greitai ir užtikrintai man ir SR teks vesti pacientą link supratimo, kad geri ir blogi dalykai gali įvykti  nepriklausomai nuo jo striukės. Nemačiau tam jokių didelių sunkumų, vien išsišnekėjęs JIC atrodė jau ramesnis. Atsisveikinau pažadėjęs, kad jam reiks atlikti tam tikras užduotis susijusias su striuke.  JIC niūriai linktelėjo ir išėjo. Kartais nežinau ar juoktis ar verkti dėl savo pacientų.

Nepraėjus nei pusei valandos į duris pasibeldė sekanti pacientė (kodas BIC) ji nieko nebijojo. Bet ji sirgo piromanija. Dėl jos aš turėjau atsisveikinti su kilimu, užuolaidomis ir pora krėslų. BIC negalėdavo pirkti žiebtuvėlių, degtukų ar bet ko turinčio potencialą sukelti gaisrą. BIC vos prisilietus prie degtukų prekybos centre užkaukdavo signalizacija ir ji gaudavo dar vieną baudą. Vis dėl turiu gerbti šią merginą dėl jos išradingumo- ji visada rasdavo būdą padegti išsirinktus taikinius. BIC jau artėjo prie dviejų mėnesių ribos. SR siūlė nukreipti jos maniją kita linkme. Pripažinsiu pasirinkau kompromisą tarp vaistų ir SR smegenų modifikavimo. Išrašiau jai 20 gramų legalių medicininių kanapių. BIC vis dar uždeginės, bet tik suktines. SR nukreips šitą pomėgį reikiama linkme. BIC gaus maišelius po 20 gramų kiekvieno mėnesio gale.  Po poros metų ji vėl apsilankys pas mane. Tada nuspręsime ar jai „ būtina“ vartoti paskirtą medžiagą toliau. Ligonių kasos dažnai skundžiasi dėl brangaus šiltnamių išlaikymo. Po dviejų metų, matyt nebegalėsiu pratęsti recepto. Bet tada ji jau turės darbą ir galės pirkti kanapes iš alternatyvių parduotuvių, o ne gauti vaistinėje. Aš visada guodžiu save, kad mano pacientams viskas bus gerai. Aš pakeičiau BIC maniją į lengvą priklausomybę. Manau, tai geriau nei nanorobotai modifikuojantys jos smegenis. Kartais to reikia, bet man baisu pagalvojus, kad kažkokia žmogaus asmenybės dalis gali tiesiog išnykti. Po velnių prieš du šimtus metų žmonės rizikavo savo laisve, kad užsiauginti kanapių. Jie būtų pardavę kairę akį, kad gautų tokį receptą...

Taip praėjo mano darbo diena pilna abejonių ir graužaties. Rūkiau cigaretę po cigaretės SR taktiškai tylėjo. Žinojau, kad negaliu žiūrėti pacientus, kaip į draugus. Viskas turėjo likti profesionalumo rėmuose.  Jeigu taip kankinsiuosi dėl kiekvieno, iš kito empato gausiu nuosavą receptą. Mano profesijos broliai nebūtų nusprendę kitaip. Galėčiau sukviesti bendradarbių komisiją, jie pripažintų dar O\\\\\\\\\\\\\\\' Sullivano išsakytą tiesą. “ Visada atsiras individų kuriems nei žmogus nei technologijos negali padėti“. Aš irgi to nepakeisiu.
Man reikia atsikratyti streso. Laikas grįžti ten kur jau ilgokai nebuvau. “ Battle city“ puikus žaidimas atsikratyti agresijos ir abejonių. SR įvykdė mano duotą komandą.

Atsibudau netoli arenos, kiti žaidėjai pagarbiai traukėsi man iš kelio. Čempiono titulą čia ne lengva pelnyti ir čempionas grįžo išspardyti šiknos kitaip manantiems.  Problema slypėjo tame, kad jau pusvalandį tryniausi arenoje ir niekas nemetė man iššūkio. Naujokai nedrįso prie manęs artintis, vilkai suko ratus ir tikėjosi, kad pulsiu visą grupę. Jau norėjau kautis su SR siūlomais bosais, kai dangus pakeitė spalvą. Fone nuskambėjo niūri death metal muzika. Naujokai ir vilkai skubiai pasišalino. Danguje plykstelėjo ugnies sparnai ir lėtai sklęsdama ant žemės nusileido ji. Naujoji čempionė Julija-13. Jos galvą dengė tamsus gobtuvas ant peties ramiai ilsėjosi liepsnojantis giltinės dalgis. Skubiai peržvelgiau jos statistikas. Ji prisiregistravo prieš dvi savaites. Nuo tada beveik neatsijungė. Mano galvoje iškart susiformavo merginos praleidžiančios atostogos virtualioje erdvėje paveikslas. Niūri trylikametė kratanti galvą metalo ritmu neturinti realaus gyvenimo. Jos anketoje buvo parašyta, kad jai 29. Jeigu tai tiesa minėtasis paveikslas nepagerėjo. Darbas, trys valandos miego, žaidimai. Tokie dažnai tampa mano pacientais, keikdami visus dievus kad negali pažaisti truputi. Realiame pasaulyje ji greičiausiai buvo pikta niurgzlė su viršsvoriu ir prarūkytu balsu. Šioje erdvėje jos balsas nuskambėjo rūsčiai:
- Senasis čempione aš tavęs ilgai laukiau. Tas kuris vadini save Šlepečių Brūžintoju ar priimi mano iššūkį? Išsirink vietą ir kovos būdą. Jeigu ne dink iš mano serverio ir gyvenk gėdoje.
Na ir kodėl aš išsirinkau tokį slapyvardį? Jai žaidimas rimtas reikalas ir ji dar labiau manęs nekenčia už tokį pasityčiojimą iš žaidimo pasaulio. Čia kvietimas į dvikovą pagal visas žaidėjų asociacijos taisykles, čia tau ne “brolau einam viens ant vieno pralaimėjęs stato alaus SR kavinėje“. Na ir kodėl aplink mane vieni ligoniai, kad ir kur bebūčiau? Nusišypsojau ir suriaumojau:
- Renkuosi baro lygį. Kova su visais turimais ir rastais ginklais. Pliki kumščiai taip pat leidžiami. Jei pralaimėsi galėsi pasilikti serveryje, bet statai dėžę alaus SR kavinėje. Dvikova įvyks už penkiolikos minučių.
Ji sušnypštė ir linktelėjo. Žaidimo sistema išsiuntė begales reklamų ir emailų apie būsimą dvikovą. Arenoje nugriaudėjo vedėjo balsas:
- Šiandien įvyks titanų dvikova tarp naujos arenos žvaigždės Julijos-13 ir senai matyto, vis dar nenugalėto Šlepečių Brūžintojo. Mielieji skubėkite atlikti savo statymus. Šiandien išmokėjimai mėgstantiem rizikuoti ypatingai palankūs.
Niūriai žiurėjau statymų lenteles, dauguma statė už Juliją-13. Mano sėkme tikėjo trys žadėjai. Vilkauskas, Meškėnas ir Ruonis. Smagi komanda vadinanti save „ Fauna“. Teko su jais švęsti SR kavinėse, kiekvienas iš jų priminė savo išsirinktą gyvūną . Gal Julija ir sugebėjo įrodyti kokia ji kieta, bet man nuo to tik geriau. Pastačiau du tūkstančius už savo pergalę. Vilkauskas pritariamai sustaugė, Meškėnas atliko kažkokį improvizuotą šokį...

Po poros minučių atsidūrėme baro lygyje. Žiūrovų eilės buvo užpildytos kaukiančiais ir skanduojančiais Julijos-13 gerbėjais. Baras tiesiog temo nuo tamsių gobtuvų ir  apsiaustų jūros. Nežinau ar Julija-13 greitai surinko savo gerbėjų ratą ar į serverį pasikvietė savo draugų, bet niekas nelinkėjo man sėkmės. „ Fauna“  santūriai susėdo prie staliuko trims, matyt jau abejodami savo statymu. Mintyse surezgiau keiksmų tiradą ir išsirinkau ginklus ir aprangą. Mane saugojo auksiniai šarvai, galvą dengė šalmas papuoštas fenikso plunksnomis. Dešinėje rankoje spaudžiau kardą, o kairiojoje auksinį skydą. Atrodžiau tikrai įspūdingai. Vilkauskas pritariamai suurzgė ir „ Faunos“ staliukas pasipuošė mano spalvomis. Julijos- 13 fanai niekinamai švilpė ir mėtė į mane kėdes. Šituos gudruolius tuojau ištiko paralyžius, jie galės stebėti dvikovą, net nesugebės judėti šitame lygyje. Mano varžovė nepakeitė savo išvaizdos ir vienintelis jos ginklas liko liepsnojantis dalgis. Statymai ne trupučio nepasikeitė visi statė prieš mane. Galėjau, tik spėlioti, ką ji čia išdirbinėjo tas dvi savaites. Mane vis labiau domino, kas slepiasi už virtualios kaukės. Paauglė klausanti metalo? Sėkmingos firmos vadovė, kvailiojanti per atostogas? Profesinė liga ir nieko nepadarysi. Ji tikrai norės susitikti asmeniškai, kad ir kas laimėtų. Iki dvikovos liko septynios minutės, nujaučiau kad manęs laukia įdomus vakaras.