Esu jau labai senas. Man – devyniasdešimt devyneri. Baisu net pagalvoti! Ne, ne, nekrūpčiokite, manęs tikrai nebereikia bijoti, nes seniai nebeturiu nė vieno danties... ir net kai kurių žandikaulių. Laiko pelės bei šikšnosparniai kažkur išnešiojo. Ir štai tokiam karkasui, įsivaizduokite, paryčiais prisisapnuoja senelė!.. Regiu ją palengva besisūpuojančią pintame lopšyje prie praviro pirkios lango, pro kurį nesulaikomai sunkiasi užgimstančio pavasario spinduliai. Senelei maždaug vieneri. Jos akys šiek tiek jau pramerktos. Du gaivios Pradžios šulinėliai. Kūdikystės sapnai visgi tvirtai tebelaiko prispaudę jauną kūnelį prie pasakomis garuojančio šiaudų lopšio.
Iš pūstos pagalvės atsargiai ištraukiu didelę pilkai rusvą plunksną ir jos galiuku švelniai paglostau mažosios senelės akių vokus. Ji staiga atsimerkia, spokso į mane didelėmis apvaliomis lubinų mėlynumo sagomis, neverkia... Nesuprasi, gal iš tikrųjų regi mane, beveik šimtu procentų už save vyresnį anūką(?)...

- - -

Prasimerkiu ir aš. Už ligoninės lango gerokai įsišėlusi karštakraujės gegužės diena. Esu jau labai senas. Man – devyniasdešimt devyneri. Greitai turėtų sukakti vieneri. Ir du nuliai. Vienas nulis tarytumei simbolizuotų mano esybę, kai dar niekada nebuvau prisilietęs prie šio Pasaulio, o kitas? O kitas turbūt tą patį mane, kurio netrukus čionais niekada tokio daugiau nebebus... Šimtas ar vieneri, pamanyk, didelis čia skirtumas!
O iš dangaus antklodės, iš plunksninių debesų švelnumo, kiaurai pro uždarą ligoninės langą žvelgia mano senelė. Šypsosi. Taip lengva ir gera. Šį kartą ji labai sena, bet be galo laiminga, o aš – visiškas kūdikis, greitai, jau labai greitai taipogi stačia bedante galva panersiantis į visaatperkantį dangiškųjų plunksnų minkštumą.

http://www.ledkalnis.blogspot.com/2012/02/devyniasdesimt-devyneri.html

Nerijus Laurinavičius, 2012 02 24