Tu vėl liepsnoji mano virpesy...
Paskęsti noriu nuo gaivaus švelnumo.
Tai viskas ką turiu. Juk man esi
Kaip rytdiena, kaip šiltas laužo dūmas.

Prilietus, artuma man atkartos
Tą skaidriai laikiną būties trapumą.
Tikiu tavim. Nereikia tau kitos.
Šventų akimirkų su ja nebūna.

Man vyturiu užgieda vienuma.
Pilka ramybė gula, plinta, driekias...
Kur tu bebūtum – vis jaučiu šalia.
Lyg būčiau nupjauta nuo duonos riekė.

Saulėtekiai, saulėlydžiai rausvi,
Bangų pliuškenimas į mano uostą.
Pasaulio kryptys, žingsniai keturi...
Laukimo sutemos man skruostus glosto.

Dažni, tamsoj praskaidrinti žaibai,
Retežiais degančiais mane prikausto
Prie stulpo, stovinčio greta visai,
Prie mūs namų – sukalto tavo plausto.

Tu vėl liepsnoji mano virpesy...
Paskęsti noriu nuo trapaus švelnumo.
Ir net tada, kai taip ilgai tyli,
Girdžiu tave. Visuomet šitaip būna.