Tuopa (IV,V)

(Tęsinys)

IV
Atėjo laikas juodvarniams puotauti,
Išaušo rytas kaip naktužė juodas,
Įsakė Jadvyga mergas dvaran sušaukti,
Kurios prie laužo šoko, būk tai, nuogos.

Neklausė žodžių, kad šios kalbos – melas
Ir, kad skaistumui, dorai jos nenusikalto,
Kad  rūtos, kaip ir buvo, liko visos žalios,
Meiliems berneliams neatkėlė vartų.

Septynias liepė rykštėmis nuplakti,
Po dešimt tiksliai atseikėti,
O Ievai, palaidūnei, už praleistą naktį
Triskart po tiek stipriau įkrėsti.

...................................................

Ne rasa iškrito, ne dangus raudojo,
Tai tik ašarėlės upeliu tekėjo,
Klykė volungėlė, blaškės tankiam gojuj,
Ieva Ievužėlę rykštėm užkapojo.

V
Sugrįžo ponaitis į dvarą, tik dvaro nerado –
Mirtina pasitiko tyla,
Sužinojęs  nelaimę, parkrito ant kelių
Ir raudojo begarse rauda.

Prakeikęs Jadvygą, liepė rykštes surinkti,
Visas pasodinti lauke,
Gal prigis, gal užaugs ir galės jam priminti,
Kaip kerojo kadaise kančia.

Tik atminti mažai, reikia ryžtis daugiau -
Baudžiava lai nuo šiolei pražus.
Gal ir kaltę iškęst tada būtų lengviau,
Jeigu laisvėn  paleistų visus?

Akyse džiūvo ašaros, brėško laisvės viltis,
Pirmą kartą tokia Lietuvoj,
Kad paliks baudžiava, kaip skaudi praeitis,
Ir laimingas žmogus bus  rytoj.

(Bus daugiau)
skroblas