Šventas Motiejau, vieversį parnešęs,
Nesu iš tų, kurie po dangų vaikšto,
Bet būdavo - net su Šekspyru pešėmės
Sau teisę pasilikę - būt teisiam.
Štai mano užrašas iš jau nejauno laiko:

„Cha – cha!
Atsiprašau, bet juokas ima -
Ne Dievas gi, Šekspyrai, oi ne Dievas!
Žiūrėt į dangų ir sakyt  -„ gražu“,
Jau net poezijoje gebame kiekvienas,
Tačiau va taip, kaip tu:
„Neaiškūs man dangaus takai žvaigždėti,
Juos išsakyt nelengva man yra.
Aš nemokėčiau iš žvaigždžių nuspėti
Kada bus karas maras ar sausra“
Mano akims tave į taborą čigonų varo -
Botago tau, dar kortų ir dulkėto kelio,
Kad taip pridengtų dangų su žvaigždžių takais,
Neleistų sielos varginti niekais.
Bet tu ir vėl, deja, poetas,
Panūdęs iš žvaigždynų kaulėti tiesas:
„Aš nežinau, ką mums likimas žada  -
Ar giedrą, ar perkūnus, ar žaibus,
Kur ir kada mes galim laukti bado,
Kuris valdovas laimingesnis bus.“

O! kaip  gražiai tuomet  į dangų kilo
Tiesiog iš sniego, iš žiemos,
Iš saujos  Šventojo  Motiejaus
Pavasario giedorius  - mažas vyturys...
Žiūrėjau į tave: poetas gi, Šekspyrai,  
Pasaulio dvasiai peną nešantis esi,
Kodėl sau priekaištus kaip nusidėjėlis beri,
Ieškodamas žvaigždynuose karų, marų ar bado...
Ir kaip Tada: cha- cha! atsiprašau,
Bet juokas ima
Ir man smagu,
Kad klodamas tau ranką ant peties,
Pavasariu rašau atsiminimą
Apie Šekspyrą, Vyturį,  
Šventą Motiejų ir Save.