Tėve, kodėl rideni sunkų akmenį?
Taką tarp mūsų užtvėrei.

Jeigu namų pasiklydęs neatmena
Šuo – jis pavirsta į žvėrį.

Nusuktos akys šulinio gylio,
Mano vaikystė – jo dugnas.
Žodis ištartas lūpom nebyliai –
Vėjo atodūsis drungnas.

Gula ant upės eglės šešėlis,
Dilgėles rasos paglosto...

Vis dar sapnuoju, kaip tu pakėlei
Pienės pūkelį nuo skruosto...

Glaudžias naktis vėl plaukais nešukuotais,
Kužda į ausį – mesk akmenį.
Išdavei, tėve. Tavęs – neišduosiu,
Net jei nenori, neatmeni...