„Pagirios. Prabundi iš ryto, alsuoji sausu bejėgiškumu ir tyliai meldi lašelio mineralinio vandens, padėsiančio atsigauti. Vakarykštis vakarėlis, merginos, šviesos, muzika ir kažkas, ko tiksliai neprisimeni. Sakytum, būtų paprasčiau gyventi ramų gyvenimą, tačiau viduje kuždantis aš tą ramybę taip smerkia, jog negali neklausyti. Pamažu tikini save, jog esi jaunas ir veržlus, jog reikia viską išbandyti, o kitoje stotelėje išlipęs gali surasti tai, kas pakeis tavo gyvenimą. Priekaištai sau tampa dažnu apmąstymų objektu, o kankinant pagirioms, atsiranda ir sąžinė, kuriai vakar į akis pylei degtinės taurelę ir sakei, kad gali palaukti. O ką jau kalbėti apie galvos skausmą, vidinį drebulį ir šviesos baimę. Gerai tik viena...
- Kristupai, gal pagaliau išlipsi iš savo migio?
- Tuuuoj... – vos išlemeni įpykusiai mamai, kuri vis dėlto daro tau pusryčius.
- Po penkių minučių laukiu  apačioje!
Nenoromis atsikeli, rodos, vis dar svirduliuodamas. Žvilgteli į veidrodį ir pasidaro klaiku – nejau vakar taip nusigėrei, jog šiandien savęs nepameni? O gal vis dar neblaivios akys neatpažįsta savo šeimininko? Šiandien per sunku tiek daug klausinėti, todėl apsivelki marškinius, sunkiai apsimauni džinsus ir, lipdamas žemyn, jauti kaip skruostai kaista nuo priekaištų sau ir netikėtai atsiradusios gėdos.
- Va tau ir vakaronė su draugais. Juk sakiau, atsargiai su alkoholiu... Žinoma, kurgi tu manęs klausysies, aš gi nieko nesuprantanti motina, kuri tik ir laukia progos, leisiančios pažerti šimtus priekaištų ir rasti prie ko prikibti... – toliau apeliuoja į tave  ji, tačiau  niekaip neatsikirtinėji. Sėdiesi prie stalo ir pradedi valgyti, nors, rodos, maistas kopėčiomis kyla į viršų.
Padėkoji už pusryčius ir kiūtini atgal į kambarį. Ten galėsi pasislėpti nuo realybės. Šiandien ji baisesnė už brokolius, kuriuos turėjai valgyti vaikystėje. Atidarai duris ir kambaryje tvyrantis tvaikas supykina. Plačiai praveri langus, nors  žiemos vidurys, ir griūni į tą pačią nepaklotą lovą, užsimeti ant galvos antklodės kampą, įsigėrusį to paties kvapo, ir vegetuoji. Vėl imi jausti, kaip pamažėl sąžinė beldžiasi į jautrią sąmonę, o blogi prisiminimai kaip amarai puola tave it nusilpūsį augalą. Praeina nedaug laiko, kol pasiduodi ir pasižadi būti doru žmogumi, mąstyti kaip suaugęs ir nesišlaistyti, kur papuola. Tuomet pajauti, kad kambaryje baisiai šalta. Alsavimas virsta garų stulpais, todėl atsikeli ir uždarai juos. Išgirsti, kaip mama lipa laiptais, todėl greitai šoki į lovą ir vėl užsidengi galvą, nes juk gėdos taip lengvai nepaslėpsi.
- Kristupai, gal tau reikia vaistų? – nedrąsiai paklausia ji.
- Ne, mam, apsieisiu,- sumurmi į antklodę.
- Na, nesikankink, geriau išgerk va tabetę, iš karto pagerės. Ir be to... – nutyla ji ir toliau lyg nusikaltęs vaikas aiškinasi, - nepyk, kad ryte buvau tokia niurzga. Suprantu, kad esi suaugęs žmogus ir reguliuoti gyvenimo tau nesiruošiu, tačiau tu mano vaikas... Tad nenoriu, jog nukentėtum dėl neapgalvoto elgesio ar veiksmo.
- Mam, aš suprantu tave. – pasakęs tai, atsidengi veidą, nusišypsai ir paprašai paduoti tabletę.
Po to ji palieka kambarį, o tu guli, iš lėto sveiksti  nuo paties tavęs. Supranti, kad ne viskas sprendžiama tabletėmis, bet jos gali būti puiki priežastis rasti sprendimui.“

Toliau neberašysiu. Visų galimų mūsų pokalbių ar gyvenimo peripetijų. Nesakau, kad pamiršiu ar paliksiu ramybėje. Ne. Tai būtų pernelyg sunku šitaip ilgintis. Žinau, tai vienintelis būdas tave turėti šalia, apčiuoti akimirkomis. Vienintelis būdas pamiršti dūžtančius stiklus, akliną tamsą, gaudžiančias sirenas ir juodą apdangalą ant tavo kūno. Galbūt ateis laikas, kai nustosiu kaltinusi save, kitus, aplinkybes ir neteisingą likimą. Nustosiu kurti tavo nebūtą, bet galėjusį būti gyvenimą.