(Tęsinys)

II
Pavasario dienas gegutė suskaičiavo,
Sodo vyšnia nusnigo ant takų,
Vien žalios pievos kvepiančio birželio
Kasryt atmerkdavo šimtus žiedų.

Atėjo Joninės, ant aukšto upės šlaito
Laužo liepsna pakilo lig dangaus,
Gėlių vainikai bangom į tolį plaukė,
Mergaitės krykštė:
                       - Niekas nesugaus!

Tiktai sugavo Ievą užu rankos
Ponaitis Ignas mėlynom akim,
Kvatodamas nusivedė pakrante
Paparčio žiedą pievose nuskint.

Plazdėjo širdys, jaunos lūpos degė
Seniausia pažinta paslaptimi,
Trumpa naktis ne nuodėme alsavo,
Tik žemiška gražia prigimtimi.

III

Dvare sesuo Jadvyga brolio laukė,
O jo nėra ir vis nėra,
Tarnus sukvietusi, kiekvieno klausė -
Gal matė jį kas vakare?

Tarnai nedrįso pameluoti,
Prasitarė, kad su Ieva
Ponaitis bėgo paieškoti
Paparčio žiedo tamsoje.

Pykčiu aptemo sesers akys –
Gėdos tokios šeimoj nebus,
Baudžiauninkės tos nepakęsti,
Ateis jai kerštas, ir baisus.

Sulauks dienos, kai liks viena,
Greit broliui teks toli išvykti,
Tada dėmė bus ištrinta,
Garbė dvaran galės sugrįžti.

(Bus daugiau)