Tą naktį smarkiai snigo, jis grįžo pavargęs, su viena mintimi – pavalgyti, na, gal po to griūti į lovą. Kaip visada, laukė paruošta vakarienė, tereikia pašildyti. Tyliai įslinko pro duris, nesukeldamas jokio triukšmo, tik kaip visada užkliuvo už stalo atbrailos, beieškodamas jungiklio. Kelis kartus mintyse nusikeikė, kol pagaliau – blausi šviesa nušvietė mažą virtuvėlę. Jis nusimetė sunkų, jau šlapią paltą, pakabino ant kėdės, kad greičiau išdžiūtų. Pagaliau galės sušilti, pavalgyti, paklausyti namų tylos. Namiškiai miega, tik jis kaip ir kasnakt - naktinėja.
Sninga, vis dar sninga. Pro langą skverbiasi šaltis. Negailestinga žiema. Dar kelias minutes pastovės prie lango ir eis miegoti. Stengsis nieko nepažadinti, bet tai ne taip jau paprasta.
Mažoji miega, apsikabinusi jau visai nutrintą pliušinį kiškutį. Gelsvomis garbanomis – kaip mažas angeliukas. Jis neiškenčia ir įeina į mažą kambarėlį, bijodamas pažadinti, bet negalėdamas ištverti. Švelniai prisėda ant lovos krašto. Bet ji atmerkia akis ir iš laimės pašoka. Kaip visada puola į glėby, tikriausiai pažadindama mamą, miegančią už sienos.
- Tėti, tėti, aš sapnavau fėjas, kad jos buvo mano kambary ir mes žaidėme slėpynes, ir tu buvai ir mama buvo...
- Šššš, saulute, neprižadink mamos.
- Bet tėti, aš mačiau, mačiau fėjas, pažiūrėk už užuolaidos, jos vis dar turėtų būti. Pažiūrėk, tėti, prašau, jos vis dar ten.
- Gerai jau gerai, pažiūrėsiu, jei po to eisi miegoti.
- Prižadu, tu tik pažiūrėk.
Ką darysi, jis jau įpratęs prie mažosios žaidimų. Už užuolaidos kaip visada nieko nėra, tik lauke vis dar krenta sunkios snaigės.
- Ar yra? Ar jos ten?
- Nieko nėra, saulute mano.
- Bet tėti, aš mačiau...
Ji pašoka iš lovos ir skuodžia prie lango. Ūgiu vos pasiekia palangę, bet vis tik pasistiebia ir spokso, kas darosi už stiklinės pertvaros.
- Aš žinau, jos ten...žiūrėk, tėti, žiūrėk, ten, va ten!!!
- Ten tik sniegas, mažute, ten tik snaigės krenta.
- Ne, va, ten, žiūrėk, jos šviečia, žiūrėk, atskrenda čia!
Iš tikrųjų, dvi mažos švieselės artėjo lango link. Po kelių akimirkų jos buvo visai arti.
- Tėti, pakelk mane.
Jis buvo lyg užhipnotizuotas. Dvi mažos būtybės žiūrėjo sidabrinėmis akimis. Viena iš jų laikė kažką sugniaužusi delne.
Pamažu fėja atveria delną, pabyra daugybė mažų žvaigždelių.
- Tėti, kaip gražu!!
Ji prisiglaudžia prie jo skruosto ir švelniai sukužda dar kartą:
- Ak, tėti, kaip gražu.
Dar vienas švelnus lūpų prisilietimas:
- Tėti, kelkis, tėti, einam į lauką, juk sninga.
Už lango sukosi baltos snaigės. Mažas žiemos stebuklas.
- Aš žinau, ką sapnavai.
Ji žaismingai pamerkia mažą akutę ir iš savo delno paberia šimtus žvaigždžių...

(daina čia)