Iš tavo rudenio atskridęs geltonas lapas nuplazdens
Ir leisis tykiai, tykiai, tykiai, ir leisis tykiai ant vandens,
Kol nepalies paviršiaus šalto, srovė kol lapo nepagaus,
Kol debesų šešėlis baltas įrėmins lapą tarp dangaus
Ir nešis jį pro smėlio krantą išmargintą ryškių gėlių.

O aš įbridęs iki kelių tos upės vandenį geriu.

Iš tavo praeities atskridęs geltonas lapas nuplazdens
Ir leisis tykiai, tykiai, tykiai – viena akimirka rudens,
Kuri, lyg senas atvirukas su užrašu „Tave menu“,
Drugelio skrydyje užtrukus atneš man veidą ant sparnų
Ir kris jėgų netekus upėn, už posūkių pradings kelių...

Vis dar įbridęs iki kelių aš upės vandenį geriu.