Žvaigždžių nubučiuotas...
Tavo kūnas švyti geltoniu
ir pasaulis man nepažįstamas tavas...
Tu šypsaisi,
o muzika viską pasako...
Tu geras, žvaigždynų berniuk,
tik suodinas dangus,
tavo akys rudai nusidažo,
stygos – ir tu joms žaidi vis
ir mėgaujiesi
lyg mano gyvenimu...

Ir tas nepasiekiamas žvilgsnis,
lyg drebulėle drebu,
stygos tavo rankose
mano pasaulio...
o tu net nežinai, jog aš egzistuoju...

Melodija hipnotizuoja
orą plaučiuose...
O aš miegu,
mačiau tave nuogą
medžius
             – laukuos pasiklydusius
ir tą – nepamainomą iliuziją...


Skaidri melodija pūkeliais sklendžia
tavo gyvybės gijom...