Mes susitikom praeity -
pirmykščiame
anapusiniame pasauly.
Gal buvome tik brolis
ir sesuo,
galbūt drugiais plevenom
arba rasa spindėjom
saulėj.

Vėl susitikom netikėtai -
dabarty:
tie patys sielų virpesiai
ir formos kontūrų
lyg dvi puselės obuolio
iš rojaus sodų.
Kokia brangi šitų dienų
vertė!
(O lūpose - neištarti dar
žodžiai).

Ir delno linijose -
tariama lemtis:
jeigu po šimto metų
ąžuolu šlamėsi,
aš būsiu šaltiniu,
kurio gili versmė
kas dieną girdytų tave
ištroškusį.