Jie vadino save Kormoranais. It koks slaptas garbingas ordinas.
Bet iš tiesų jie tebuvo paprasti vagys.
Nors vienas buvo nepaprastas. Jis užsiimdavo joga ir kiekvieną mielą dieną dėvėjo languotus mėlynus marškinius – net vogdamas. Dėl to kitiems Kormoranams buvo neramu. Kaskart, kai išgirsdavo durų skambutį, jie nerimaudavo – gal languotmarškinis Kormoranas įkliuvo ir jau policija atriedėjo.
Bet jis neįkliūdavo. Priešingai – sėkmingai vykdydavo savo užduotis.
Ilgainiui Kormoranai ėmė jį vadinti Varna. Ne vien dėl kitoniškumo, o dar ir todėl, kad per pastaruosius metus būtent jis privogė daugiausiai „blizgučių“. Taip taip, Kormoranai rinkdavo mėnesio darbuotoją ir netgi rengdavo „metų geriausiųjų“ apdovanojimus. It koks slaptas garbingas ordinas.
O Varna kartą per televizorių pamatė pokalbių laidą. Ten viena mergina, kurios, pastebėjo Varna, rankos buvo išskirtinai dailios, šnekėjo apie tai, kaip iš jos pavogė kompiuterį.
– Labiausiai gaila ne paties daikto – anksčiau ar vėliau įsigysiu naują – tačiau to, kas jame sudėta – nuotraukos, video įrašai... Prarasti kompiuterį tai tas pats, kas prarasti visus turimus nuotraukų albumus! Tikrai skaudu.
Varna stebėjo dailiarankę dar gerą minutę, kai staiga jam šovė mintis. Gera mintis. Net, galima teigti, GRAŽI mintis.
Kormoranai išsyk pastebėjo, kad Varna kažką sumąstė. Tiesiog iš akių. Ir vėl Kormoranams pasidarė neramu, oi, kaip neramu!
O Varna ką sumąstė, tą ir padarė. Iš Kormoranų saugyklos susišlavė visus kietuosius diskus, susikrovė į juodą maišą ir išėjo darban. Vogti.
Tačiau šįsyk jis ne šiaip vogė. Sėkmingai susidorojęs su durų užraktais ir įėjęs į butą jis susirado kompiuterį. Tada ramių ramiausiai prisėdo ant kėdės ir ėmė perrašinėti visą kompiuterio informaciją į kietąjį diską. Užtruko ilgokai. Belaukdamas jis net ėmė dainuoti savos kūrybos dainelę:
– Kar kar kar, jei blogai, tai bus geriau, kar kar kar…
Galop užrašė ant mažo lapelio: „Kad dailiarankėms nebūtų skaudu“ ir paliko šalia kietojo disko ant stalo. Tada pasiėmė kompiuterį ir iškulniavo savimi baisiai patenkintas.

Kormoranai neramiai laukė. Skambutis į duris. Oi, kaip neramu, kaip neramu!
Policija atriedėjo. O Kormoranai kalėjime nebesijautė it slaptas garbingas ordinas.
Išskyrus vieną, languotmarškinį.

Bet jis nebuvo Kormoranas – jis buvo Varna.

(daina čia)