Laukties gimtis
Sausio žolės spygliukai kutena
prabudusią viltį
kaštonų alėjoje tvinksi svaigulio gemalas
o laikrodis tiksi po žemėm
po patalais po tuneliais
net po šuns būda kur trūni užpernykštis lobis
tyliai meldžiasi balstančios žvakės
dar iki pakylėjimo neuždegtos
jauno neišmanėlio klapčiuko
ką jis ten žino dar nepatyręs
pačiam ūsai kalas
kvaistančios nakties alsavime
sustirusiu bintu sutvarstytomis rankomis
vėjas atžagariai paglosto suledėjusia sula
ištrinktus mano pažirusius plaukus
tokie gražūs
tvirtai apkabini ir šildai mano girdesį
tegul lapoja po sniegu
vešlesnė bus gegužyje žolė.