Tuščią bendravimo erdvę
Užpildo dykuma tvankiu.

Ir drąsko kūną, skverbiasi gilyn.
Nepajėgia tiktai jutimo nuslopint,

Nes tikras jis - nesuvaidintas -
Pamažu slysta nuo kaktos mąslios,

Per pasąmonės tiltus veda
Ligi pirštukų kojų virpančių...

Pakvimpa geiduliu saldžiu -
Gerumas ir palaima ima viršų!

Atskaito varpas dūžiais:
Tris... penkis... septynis...

Ir tiesias mintys dar mieguistos,
Prie atvirojo  \"Labas, labas\" ritas...

Bet tvankis dykumos stipresnis
Užčiaupia mudviejų garsus...

Jis baudžia už puikybės sakinius,
Kvadratuose pilkuos rašytus
    b e  i n t o n a c i j o s!

Kaunas
2012-02-16 Rudenė