Pavėlavai. Atleisk, turbūt darausi įkyrus...
Nepyk, kad užtrukau. Ilgokai matavausi
Visus vardus lig vieno Ievos dukterų
Prakeiktus ir palaimintus. Ko pageidausiu?

Pasimatuot tave. Ir, gali būti, taip įplyš
Per dūrius - maldos, per nuogumą - tiesos,
Kad prasitars staiga iš mūsų kažkuris
Nebeištvėręs „Kaip man būt, jei negalėsim

daugiau, štai taip...“. Ir iki ašarų kvatot,
Kad mudu nederam (tik, viešpatie, kaip gera)
Tarytum puslitris neįveiktas baltos
Ir melsvas dūmas meksikietiško cigaro,

Toks pat besvoris kaip išsprūdęs „pasilik“,
Kai iškalbėta viskas. Toks troškus, kad retas
Kvėpuot pajėgtų. Ir iš mūsų kažkuris,
Nebeištvėręs prasitars „Nepyk, man metas“.