Niekada, niekada nesakiau, kad numirti bus lengva –
Ar alyvos žydės, ar tai uogos sunoks kadagių...
Bet vis tiek kada nors teks paduoti Vieninteliam ranką
Ir palikti už vartų pasaulį, kuriuo aš tikiu.

Juk nutūps ant krūtinės juoda akmeninė plaštakė,
Pabučiuos tartum žiedą gėlės, bet gėlė ta nuvys.
Ar skaudės? Nežinau... Šito niekas man niekad nesakė,
Nes tylėjimo įžadas duotas – bežadė žuvis.

Niekada negalvojau kada ir kodėl teks išeiti,
Bet tikrai bus diena ar naktis, švis gal saulė rytų...
Tik norėčiau, kad būtum šalia – ta iš sapno mergaitė,
Nes juk angelas mano, vienintelis angelas – tu.