tarp vaidmenų ir sienų tarp vyro ir moters
kai nelieka atstumo tekančios gijos tarp jausmo
ir kūno slapčiausių kertelių uždaro tave karuselėj
kūryba ir ribos vaizduotė su šlamačiom rankom
drėgnais patepimais vis prašo sugrįžti į ratą į transą
parnešti tikrumą ir patirtį dalinti kaip duoną laužiant iš kito
bendrumas ir džiazas ir ritmika tampa kaip trasos azartas įveikti
neatneša pergalės gijos supančioja tampa per trapios įsemia mėlį
į tavo odą skauda sakytum tik trūksta oro ir jausmo dalybų kai nori
kad būtų laikas ateina sekundės per lėtos pasirenka būgnus elektrinę gitarą
galėtų tik jie ir likti nes trapūs ratilais pargrįžta sapnai stigmom veriantis
pienu pravirksta ikonos iš moters kuri juokiasi į moterį kuri dainuoja
kiek skausmo pernešta penklinėm kiek istorijų glaudžia šios sienos
per miegus net krūpteli balsas nutrūksta tik vienai akimirkai ir tiek jau
užtenka rūdyti žiedams numautiems iš to pažado sumaišties iš tos
meilės tikrovė sapnuose ratilais iš lašo į ugnį ir gaisrą sakai juk
jei mes nedegsim – kas apšvies miestą?