...savo švelniom rankom paliesk mano veidą. Tačiau jis sutrūkinėjęs kaip viena nenudailinta, nerestauruota Vilniaus senamiesčio siena, nuo jo lyg tinko gabalai krinta tai, kas buvo: geros ir skausmingos valandėlės, tikros ir dirbtinės šypsenos, ginčai, įvairios smulkmenos... Aš nežinau, kas liks, kai visa tai nukris? Tuštuma? Po kokia kauke reikės ją slėpti? Ar įsižeis  Tavo akys, ją pamatę? O gal jos viską supras?
Aš šiąnakt be miego ir dabar rašau tau šį padriką laišką. Už mūsų palatos lango lyja. Nežinau, kokie  bus mano tyrimų rezultatai, nieko nežinau, ką man pasakys rytojus. Daug ką pamačiau čia. Aš labai pasikeičiau, patikėk.  Tačiau šitame operacijų ir palatų labirinte, gyvybės-mirties konvejeryje esu vis dar gyva, dar alsuoju ir kasnakt svajoju, kad tu, kaip kitados, man pirštais švelniai perbrauktum per veidą. Tik tiek.

(daina čia)