18 dalis


Dead One gulėjo ant sofos ir tingiai skaičiavo auksinius kalnais gulinčius ant grindų. Kol jis kovėsi su vampyrėmis,  Evelina sėkmingai surinko lobius gulinčius tame koridoriuje. Kova tik parodė, kaip jis apsamanojo tam savo rojaus kampe. Jį beveik sužeidė. Evelina ištraukė iš po aukso kalnų seno vyno ąsotį ir išpilstė. Gurkšnojant ji pradėjo kalbą.
- Tas bevardis kovotojas labirinte gana silpnas. Pavogiau iš jo dėžutę su koviniais narkotikais. Jie gaminami iš vampyrų. Be jų jis dar silpnesnis. Tas mutagenas irgi nieko neduos, išskyrus amžiaus pailginimą ir regeneracijos galias. Dar šiuo metu jam šeima labiau rūpi. Faustas jau kitas reikalas jis turi galios daugiau nei proto. Bet jį kankina jo išdavystė ir baimė. Ne be reikalo jo vaikų motina gyva ir atkeršys už tokį bjaurų pakišimą. Galime tą pasilaikyti sau ar papasakoti jam? Kaip ten bebūtų kovoje jie, tik trukdys. Va pvz.: Fausto vaikai, tikrai gerai tiktų, nors ir jauni.
Rudgalvis papurtė galvą.
- Ne aš kūriau burtą jiems surasti pakankamai ilgai. Jokios klaidos negali būti. Bevardis taps stipresnis, vienas iš dievų ir kuria tuos padarus jo pasaulyje. Jo šeimą teks gelbėti, sumaišiau puikų gėrimą nuo depresijos, įmečiau jam į kišenę. Jo didžiausia silpnybė - ta mergina, kuri jį paliko. Ji irgi gyva. Nežinau ar jį paguostų tiesa, kad ji gyva Niujorke ir kol kas nežada mirti. Nenoriu niekam meluoti, bet operacija svarbiau. Mus prikėlė po didvyriškos mirties ir išsiuntė ieškoti dar didvyriškesnės. Mums susimovus, mane prikels, nors ir milijoną kartų ieškoti kitų didvyrių. Pakliuvome į sumautai užburtą užburto rato sistemą. Mano galvoje vėl demonas, o mums patiko atsiskirti. Telieka laimėti ir laukti dieviško atlygio. Tikiuosi, kad jis bus, jeigu ne turėdami dievus žudančius ginklus prigriebsime ir mūsų rojaus nuomininką.
Rudis švelniai paglostė milžinišką kryžiaus formos kalaviją. Evelina kažką suburbėjo ir grįžo prie kompiuterio vertinti turimos informacijos.

Aš grįžau namo, kur manęs laukė Taranciell; mano per plauką išvengta mirtis grąžino ją į realybę. Veliau daviau jai Dead One gėrimą. Tikėjausi, kad jo magija pakankamai gera. Vėliau po ilgos pertraukos vėl mylėjomės, atrodo ji vėl tapo savimi. Kitą rytą ji ramiausiai miegojo, atrodė - jos nemiga irgi dingo. Apačioje jau laukė magai, kurie šnekėjo vieni per kitą tai apie mano gelbėtoją, tai apie mutageną. Visus užčiaupiau ir leidau jiems pradėti procedūras naujojoje ligoninėje. Tai nebuvo skausminga, bet keista leidžiami spalvoti skysčiai labai svaigino. Realybė skendo haliucinacijose ir girtame džiaugsme. Atsibudau po kelių savaičių. Prie lovos sėdėjo manoji elfė ant rankų laikė Annatarą.
Mes pagaliau parvykome namo, bet ką ten radome man visai nepatiko. Visur gulėjo drakonų lavonai. Aplinkui vaitojo sužeisti gyventojai ir magų galvos buvo sukabintos ant kuolų. Mėlynasis papasakojo, kas ir taip buvo aišku. Skraidantys golemai ir skraidanti tvirtovė nugalėjo drakonus ir užėmė portalą anoje pusėje. Priešas apkeitė kristalą ir taip įsiveržė vampyrų ir vorų banga. Miestiečiai atrėmė puolimą, bet priminimui priešas sumetė per portalą drakonų lavonus. Dievas tai buvo puikus paaiškinimas, kad dar galėjo laimėti prieš drakonus.

Faustas sėdėjo šiltnamyje ir žiūrėjo kaip auga žolė. Taip dauguma laiko jis praleisdavo šitame šiltnamyje augindamas kanapes. Jis šlykštėjosi savimi ir atsitraukė nuo planavimo su Satana dėl dvynukų. Jis nesikišo į po revoliucijos atsiradusios partijos reikalus ir retai beišeidavo iš namų, ir aplink juos esančių šiltnamių. Viską pakeitė per pasaulius keliaujantis vaikinas Dead One. Jis prašė prisidėti prie kovos, prieš tris dievus. Faustas norėjo mirti, bet negalėjo, demoniškas kūnas tapo nesužalojimu. Trys dievai - skambėjo kaip gera savižudybė. Jis sagstėsi marškinius ir žiūrėjo į miegančią meilužę gulinčią ant antklodės ant žemės. Kartais jis abejodavo ar ji buvo verta išduoti savo vaikų motiną ir leisti ją sunaikinti. Dvynukai kada nors sužinos tiesą. Jis negalės to paaiškinti, bet to ir nereikės. Jiems sužinojus, jis jau bus, tik pelenai ir sielos akmuo, kurį atiduos vienam iš dvynių Dead One. Jie jau sutarė, ką daryti vieno iš kovotojų mirties atveju. Jis ramiai paglostė kataną, jis ją pasiims į kapus. Mūšis artėjo: jis tą jautė, kitame pasaulyje jau sujudėjo kažkas galingo. Jis galbūt netgi pribaigs vieną dievą, bet tik dėl antro sielos akmens, kurį gaus kitas sūnus. Planas buvo aiškus ir jam patiko. Satana jau susitvarkys su savo pasauliu, jis tuo tik užsiėmė galios kaupimu ir partijos infiltravimu. Jis pratęs lošti trigubus žaidimus, gaila, kad jo pribaigti negalima. Per jį viskas ir susiklostė taip bjauriai. Fausto mintis nutraukė Dead One. Jie pasisveikino ir patraukė pas bevardį bendražygį. Faustas nieko nejautė meilužei, kurios anksčiau taip troško, netgi neatsisveikino. Jis žinojo: ji dar viena dalelė Satanos plane, kuri ji pavertė dabartiniu padaru. Jis nebelaikė savęs nei žmogumi, nei demonu... Jie sustojo naujame mūšio lauke. Daug drakonų lavonų ir visur statomos naujos barikados. Jie nuramino gyventojus ir surado Bevardį. Jis pabučiavo žmoną ir vaiką nueidamas su jais. Faustas dar labiau visko nekentė. Trys panašūs didvyriai, tik laimė padalinta skirtingai. Kas dėl to kaltas?
Situacija pasisuko netikėtu kampu. Priešas įdėjo savo kristalą, kurio niekas nesugebėjo ištraukti - netgi Faustas su savo magija ir antžmogiška jėga. Gyventojai šarvavosi mūšiui ir laukė naujų priešo pajėgų. Dead One užtikrino, kad to neprireiks ir tikino, kad jie nužudys rūpesčius keliantį dievuką kitoje pusėje jo griozdišku kardu. Aš šarvavausi geriausias šarvais ir rinkausi geriausius ginklus, tarp jų - magišką liepsnosvaidį išrastą druido. Faustas, atvirkščiai, stovėjo vidury smuklės su spalvotais turistiniais marškiniais; į kitus ginklus išskyrus savo kataną net nepasižiūrėjo. Dead One turėjo specialius šarvus demonui tikindamas, kad geresnių už šituos neras. Aš abejojau Fausto būkle. Jo akys atrodė klaikiai raudonos - ir tai nebuvo demoniškas raudonis. Jis pylė alų litrais, nors žinojo, kad tuoj išeisime į mūšį. Mane viskas erzino, sutraukiau šiek tiek miltelių gamintų iš anų keturių vampyrių. Pasiūliau ir kitiems, bet jie tik papurtė galvas. Nežinodami ką sakyti tokią akimirką, išėjome į lauką, pamojavę susirūpinusiems gyventojams, per portalą. Tikėjausi kažko panašaus, bet lauke gulėjo tūkstančiai drakonų lavonų. Tai atrodė per daug tragiškai :golemai išnaikino visą rūšį,- jeigu išgyveno, tik mėlynasis. Drakonams atėjo galas. Golemai, primenantys milžiniškus grifus, sukosi raudoname danguje. Ant žemės tvarkingomis eilėmis išrikiuoti stovėjo vampyrai ir vorai. Trys prieš tūkstančius- puikus santykis. Faustas prašneko savo baugiu bosu:
- Palikite man žemę jau seniai, noriu šitą išbandyti su katana. Kilkite į orą ir išnaikinkite tuos sumautus grifus - jie įvykdė klaikų nusikaltimą prieš drakonus.
Mes neprieštaravome ir pakilome. Grifai nelabai kreipė dėmesį, nes, matyt, buvo pritaikyti dideliems taikiniams. Faustas iš pradžių spardė priešų eiles, po to šiek tiek kapojo savo kardu,bet, atrodė, jis tik erzina juos ir traukia arčiau savęs. Jiems subėgus jis pakėlė kardą ir smeigė jį į žemę. Sprogimas ir šviesa mane apkurtino ir apakino. Mane netgi viršuje į šonus mėtė jo galia. Dulkėms nusėdus pamatėme tik išdegintą žemę ir tuščią mūšio lauką. Jo sukeltas sprogimas nušlavė priešo armiją. Liko tik grifai. Išsitraukiau savo naują liepsnosvaidį ir pradėjau kepti paukštieną. Naujas ginklas spjovė galingą mėlynos liepsnos srovę, kuri viską vertė pelenais. Dead One, pasikeitęs į savo demonišką formą, plikomis rankomis plėšė paukščius pusiau. Jo aštrūs nagai perkirsdavo juos kaip popierių. Faustas taip ir liko ant žemės, bet paukščių būrius apšaudė kamuoliniais žaibais, kurie grifus išvedė iš rikiuotės. Jie panikavo ir bėgo, o aš tik lengviau pačirškindavau juos nauju ginklu. Dead One rankos pasikeitė į du šviečiančius raudonus žiburius. Kiekvienu kumščio smūgiu  jis sudegindavo būrį grifų. Taip kovojant kartu jų greitai nebeliko. Nusileidome žemyn ir patraukėme toliau. Milžiniški driežai mus užlaikė spjaudydamiesi klaikia rūgštimi. Dead One nušovė juos prie šarvų turėtu arbaletu. Žiurkiažmogiai, vorai ir kita smulkmė žūdavo nuo Fausto kardo. Kristalinis golemas mums visiems buvo naujiena. Dead One skandino jį lavoje, o Faustas perkirto pusiau savo visagale katana. Prieš juos atrodžiau silpnas: jokie narkotikai negalėjo išgelbėti manęs prieš šituos velnius kovoje - gerai, kad visi buvome vienoje pusėje. Po to mus stabdyti bandė gyvi vaikščiojantys medžiai - čia jau aš pasidarbavau savu liepsnosvaidžiu. Pakeliu sutikome būrį sužeistų drakonų, juos palydėjome atgal iki portalo. Norėjome išgelbėti rasę išmintingesnę negu kiti. Beprasmiška žūti kare einančiam į pabaigą. Dar labiau nustebome, kai mus užpuolė pilkšvi 30 metrų aukščio liūtai. Vienas man tvojo letena ir aš įgriuvau į netoli esantį tvenkinį. Kol išsikapanojau Faustas jau lupo jų kailį. Žinojome, kad tikroji ir bjauri kova net neprasidėjo. Milžiniški vabzdžiai ir augaliniai golemai tekdavo mano ginklui, deimantiniai ir akmeniniai Golemai - Faustui ir Dead One. Raganosiai, spalvoti šunys, zombiai,šarvuotos panteros. Dievukas turėjo visko, bet tas viskas prieš mūsų komandą tapo visišku nieku. Artėjant prie tvirtovės mums kelią pastojo šimtas dievuko magų. Faustas nubraižė rankomis kažkokį ženklą. Magai puolė vienas kitą ir nebekreipė į mus jokio dėmesio. Milžiniškos gyvatės, jau matytos pirmame mūšyje, šiek tiek užlaikė dėl savo nuodų - Dead One jas pribaigė keistu senovišku pistoletu. Galų gale pamatėme tvirtovę. Faustas išsitraukė grandinę su kabliu jos gale ir užmetė ant tvirto turėklo ant tvirtovės. Tada liepė visiems padėti traukti. Na, mes ir patraukėme. Mano šarvai pridėjo jėgos, bet bendra Fausto ir Dead One jėga nutraukė tvirtovę žemyn. Ji tėškėsi į žemę visu gražumu. Aš deginau  jos sienas savo ginklu. Jie - ugnies magijomis. Po to tvirtovė atrodė aplamdyta ir susilydžiusi lyg perkeptas sūris. Jos savininkas išsikapstė iš griuvėsių. Jis atrodė raumeningas, bet mažas ir šlubas. Jis vilkėjo laboratorinį chalatą ir buvo apsikabinėjęs buteliukais su tabletėmis. Kaip dievas atrodė labai neįspūdingai. Jis nurijo saują tablečių ir suriko:
- Asilų krūva, baikite naikinti mano kūrinius. Sferų susiliejimo  nebesustabdysi. Naujas kristalas veikia
daug greičiau, kad ir kaip baigsime šitą kovą pasauliui suvienyti. Dead One, kodėl dirbi kitam dievui? Jis tavimi naudojasi. Dirbk man ir užvaldysime pasaulį po pasaulio.
Dead One nusijuokė:
- Tikrai be vaizduotės. Radau ginklą žudyti dievams ano dievo pagalba. Gera pradžia keliausiu per pasaulius ir naikinsiu visas intrigas rezgančias dieviškas apraiškas. Anas dievas tegu bando mane stabdyti, bet kuo mažiau konkurentų, tuo jam geriau. Taigi, manau, viskas pavyks.
Dievukas nurijo dar pora tablečių. Jis tarė:
- Faustai, tavo išdavystė tau kainuos. Sidabrinė - gyva ir  ji atvyks su orkų armija. Tau nėra ką čia veikti, geriau grįžk namo. Bevardi, aš galiu tau duoti galios, tapsi stipresnis nei jie. Juk to nori?
Faustas atsiduso:
- Aš įtariau, kad ji grįš. Bet šitą reikalą užbaigsiu pirma. Kitų likimais žaidžiančių asmenų nemėgstu lygiai taip pat. Kokio velnio užpuolei taikius pasaulius ?
Dievukas ištuštino buteliuką rausvo skysčio:
- Tai mano pasaulis. Vėliau per portalą atvyko elfai bei kiti ir pradėjo griauti mano eksperimentinę aplinką ir žudyti mano kūrinius. Atėjo laikas juos išvyti ir kartu pasiimti pasaulį, iš kurio jie atvyko.

Mes tylėjome. Nebuvo ko pasakyti. Teks kautis. Dievukui augo žvynai ir drakonų galvos. Jis virto į kažką ,ką galėjai pavadinti chimera. Mes išsitraukėme ginklus,- jis silpnas - ,jeigu būtų kitaip, jam nereiktų derėtis.