Kiek laivų be priežasties susideda
su deivėmis, lojimą tą
susitepa ant duonos:

Iš pelų, iš alyvuogių turinio,
amnezija prateka grindiniu – dzigul digul:

Laikas rinkti miltus
Rėpti paikai saujas
Drožti liepto galą
Mesti, most most, plast
pro bortą, bortą pro.

Viešai sulipa gaujomis, krūtimi
šeria, medutis teka, dus dusliai
saldus, saldu.

Tiek laivų be reikalo patiki
deivėmis, šaukliones užteptas
suvalgo. Save išaukoja.

Uolom, dalimis pargrįžta:

Ot si, ot rita, tas ritasi
krantuos, galuos, veidais
margais, balti, gyvatėmis atvėsę.

Iš geidulio susideda su deivėmis,
iš dusinančio „noriu“ – negalės jam
atsispirti.