Taip, man čia gera. Taip, man čia labai gera. Taip, čia jaučiuosi, kaip danguje ir ne taip svarbu, kad motinos gimtinės ir mano vaikystės kiemas ošia mišku, o uždegta titnago ugnis, išleisdama aukštus dūmus, minta sodybos pastatų išpuvusiais, iš  sienų iškritusiai rąstigaliais, išmėtytais lentgaliais, nuvirtusiomis krekvomis, sulaužytomis į malk1ą  lotomis. Tik šis gerumas be šypsenos; ramus kaip kerpėmis apėję pamatiniai pastatų akmenys. Ir jau toli toli  mintyse lyg suprantu, kad tai nepakeičiama medžiaga aukuro aprėdui,  kuris dabar bet kaip užkurtas, sutelkti į labai  apibrėžtą konkretybę, šventą ne tik ugnimi, bet ir iš jos iškritusiais pelenais.
.  Man  neatrodė, kad gal nepagirtini tokie mąstymai, kuomet  apie ugnį, apšviestą jos liepsnų, jau kuris laikas, kai susitelkusi  publika, ir nors diena gerokai pasislinko  vakarop, bet  jo niekas nemato. Paštininkė Genė –irgi. Matyt, negalėjusi  net suabejoti, kad nežinia iš kur atkeliausianti karieta, neparvežtų jos namo. Ir jai, kaip ir  visiems mums, šiuo momentu  labiau už kitus dalykus rūpėjo mažai kam žinomas  Balsas -  ne iš sapno ar raštų, ne kaip atrodęs  būdamas kažkur; rūpėjo jį pažinti čia – vis dėlto Dangaus sūnus ir nevalia nepasidomėti – o kodėl čia? Aš  irgi buvau pasiruošęs susapnuoti jį  dar kartą, bet atviromis  akimis, degant titnago ugniai ir stebint aplink ją susitelkusiai įvairiarūšiai publikai.
- Ir taip,  Dangaus sūnau, - palietęs jo petį ir beveik netyčia:
„Dar prieš GAIDGIEDYSTĘ išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą“.
Dangaus sūnus sužiuro. Lyg norėjo kažko paklausti, bet tylėjau ir įrėmęs savo akių žvilgsį į jo akis, pakartojau, ką tik pasakytą  sakinį su pirmą kartą  išartu žodžiu – gaidgiedystė. Dar kurį  laiką tylėjo, bet tai truko labai neilgai ir šyptelėjęs gera Šv. Petro šypsena, atliepė:
„Kas buvo -buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės. Bet ar reikia? Ne į jos apgailėtinus šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu? Džiaukis, seni, kad jau atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet ačiū Dievui, jau, jau...“
Pradžia atrodė vykusi ir galima buvo tikėtis neblogesnės  pabaigos, bet, žinoma, dabar reikėjo gerai atsiminti tekstą. Pajutau keliuose nediduką virptelėjimą, bet atmintis pakluso.  Atrodė, lyg iš rašto skaitau, kuris pirmą kartą užrašytas tuoj po sapno:
„Balsas  švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir juos girdėdamas negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis giliau skęsta miglose. Kad ir  kokį veidrodį bepaimtumei, kad ir nedaug iš jo malonių prašytumei, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas, dar turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma, teisę į keliones Radijo karieta.”
Dabar Dangaus sūnui lūkuriuoti  nereikėjo. Ir iš tikrųjų jo balsas buvo būtent toks, o tekstas irgi kaip kadaise išgirstas mano sapne ir buvo užrašytas juodu ant balto:  
„Kas buvo, seni, buvo, Radijo karieta sugriuvo,, į mano mintis ramiai atsiliepė Balsas, ir, kaip reikėję, tolimesnį tekstą paliko mano burnai.
“Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, neramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame  pasaulyje vienut vienutėliai.
- O Dieve, Dieve,- atsikvėpiau tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi būti tik Žemės sutverimo pirmąją dieną: negi išmušė valanda, kuomet jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti“.  
-Ir vis dėlto, kas buvo - buvo, Radijo karieta pražuvo,- - Va, jau kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti, kaip, iš kur ir kodėl ji, Radijo karieta, pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kuomet buvai  kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į  jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai?
-Tu gi žinai, - paskiau Balsui, tačiau tai jau nebuvo iš sapno, nors jo tekstą žinojau –nesuklysdamas galėjau pasakyti, kad, mielas dangaus Sūnau: „Ne, nenuvažiavau, nes vis pamanydavau, kad dar suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti jos meistrui ir tai žemei, kur ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra.“ Tačiau kitiems – ir Vidiniui, ir Atei,  Bėtei, Jotui,  netgi Šventajai, gerai žinojusiems sapno tekstą, atrodė, kad jį užmiršau. O Bėtė, neiškentusi tokios mano \"nesėkmės\", tuoj pasirūpino pabūti suflere – išgirdau ją šnabždančią reikalingo teksto žodžius.
- Nesistenk, išdykėle,  geriau paklausyk, ką pasakė Balsas, kuris tuomet tik garsas. Jis padeklamavo Archilocho poezijos kūrinėlį, kurio dvi paskutinės eilutės: “Ne per daug dėl džiaugsmo džiūgauk, neliūdėk per daug skausme. // Koks būdingas žmogui saikas visados gerai žinok“.
Ir pasakė:
„Tai tiek, seni. Kvėpuoji, vadinasi, dar gyveni. Taip žmonėse sakoma, bet nebūk patiklus. Žmogaus lavonas neretai prasideda dar jam nepraradus kvėpavimo. Apsidairyk, įsiklausyk ir matysi: visi kvėpuoja, bet ar dažnas jų gyvena? Tai klausimėlis, į  kurį tik ir pats, padedant Dievui, tegalėsi atsakyti.
- Iš tikrųjų, taip buvo pakalbėta Tada, - apžvelgdamas prie  laužo subuvusią publiką, pasakė Balsas .- Po to – dar ne kartą ir kur kas daugiau. Tačiau tai, ką dabar girdėjome, ponai, tai iš mūsų pirmo susitikimo.
- Iš pirmo. Anksčiau, net ir karietos kelionių laikais, neteko tavęs girdėti, -pasakiau ir kaip per išpažintį: - Labai abejojau, kažin, ar žmogui reikia tokiais klausimėliais užimti galvą, juolab, kai niekas jo to daryti neverčia, bet mane žodžiai nuteikė optimistiškai, nes potekstėje išgirdau, kad, nepaisant mano senatvės, bet vis dėlto žadamas, na.. jei  ne  gyvenimas, tai bent kvėpavimas. Ir va, kiek metų praėjo, o kvėpuoju ir jaučiu, kad vis daugiau atsiranda ryžto pasakyti, jog ne tik kvėpuoju, bet ir gyvenu. Kad ir be karietos. Ir jūs, ponai, ponios, visa prie titnago ugnies esanti egzistencija, prašau, jauskitės kaip namuose.
- Jauskite, ponai, - neiškrito iš savo vėžių raidė B. - Žinot gi, kad tai dziedulio motinos gimtinė ir jo vaikystės kiemas.

.