sumetėm tinklus įkliuvo tik pradėjęs švinkti miesto kūnas
sulysęs  tiltas  nelankomas seniai supiltas kapas pranašai

asimetriško  artumo  kur vandenženkliuos  sumigom  mudu
kas antrą priešpilnį žygeiviais   gimėm tarnais pažadino opa

tūpkis  it parašas ant  neskaitomos novelės puslapio  likome
be užnugario  akiduobėse nebekimba aukso žuvys o gal tik

užšalo ūpas net afganės nenusimeta viršutinių rūbų o mes
tik  nuogumą išverčiam  į gerąją pusę tikėdami  į  rankas į  
lūpas rašysiu velniop  tie burtai