Giminingos sielos
Mes turim rudenį ir žiemą,
Asfaltą šlapią ir plikus kamienus.
Ir tylią naktį sielos jaučia –
Joms reikia būt kartu kaip reikia žmogui plaučių.
Žvaigždėtą naktį apgaubia tylos šešėliai,
Lengvutės snaigės glosto plaukus, juos velia vėjas,
Naktis abiems labiau patinka,
Klijuoti santykiai, bet jausmo jiems nestinga.
Mes vasaros nematėm, tik apie ją girdėjom,
Kiek daug mes džiaugėmės, o kiek dienų liūdėjom.
Pavasario taip pat, atrodo, net nebuvo,
Tik atgarsiai mus pasiekė jo išdidumo.
Tačiau dabar užtenka mums švelnaus naktinio vėjo,
Jis nepamesti sieloms proto vėl padėjo.
O jausmas, kuris šias sielas jungia,
Lai padeda ištverti visa - nebebijokim kautis.
Kartu mes stipresni už priešus ir kenkėjus.
Kokie panašūs mes, tau sakė, juk girdėjai.
Nebedaryk klaidų, nelipk iš lovos kreiva koja,
Greit įsitikinsi – gyvenimas nesikartoja.