„Pirmyn, vergai nužemintieji, “-  galvoje užgiedojo papūgėlės, bet atrodo, kad jas girdėjau tik aš, o publikai, net titnago ugniai labiau rūpėjo atvykėlis iš po Šventosios apsiausto. Kalbėjo aiškiai, suprantamai ir nesinorėjo neigti nei vieno jo žodžio, o pridėti prie jo šnektos, regis, galėjau visą apysaką, bet pirmiausia, žinoma, patį sapną.
- Arsenale nusidėjėliams tramdyti yra ir bausmė, vadinama Amnezija. Nelengva ją buvo įprašyti, kad apleistų smegenis ir leistų Pranucui atsiminti. Neiškart tai pavyko, bet anas,  pirmasis mudviejų susitikimas ne dėl sapno; jis buvo reikalingas dėl kelių priežasčių, tačiau pirmiausia reikėjo pasitikrinti, ar sugebės atsiminti. Ir jeigu taip- ar ilgam? Girdi, ką sakau? - atgręžė vaidą  į mane Balsas, bet paskui vėl orientuodamasis, kad geriau būtų girdimas kitų: - Reikėjo pasitikrinti, ar sugebės žmogus nepaniekinti Aukščiausiojo skirtos bausmės ir nusišypsoti likimui, kurį tas pats Aukščiausiasis leido nusikalti savo gyvenimu.
- Girdi? -„nusikalti“. O, kokios aukštos natos.  Aš tokių jau nesuprantu, - pasiskundė papūgėlė, bet jos draugė neatsiliepė. Gal kad nespėjo, nes Balsas sakė tai, ką jau galėjo suprasti visi.
- Taigi esu vienas iš Dangaus sūnų ir mano vardas tebūnie Balsas, kaip anksčiau mano bičiulio – Ypata.
Kodėl -„tebūnie“? - dingtelėjo, o kažkas iš publikos:
- is irgi Dangaus sūnus?
- Dabar netgi daugiau - Dangaus ir Žemės. Būdamas šiame krašte neblogai atliko savo pareigą. Man smagu ir kilnu ištarti jo vardą prie titnago ugnies ir kartu, beje, priminti, kad Šventoji būtent jo dovana. Ar kas atsimenate, kaip ji atrodžiusi? Dziedulio neklausiu. Dėdės Vidinio taip pat – ne. Bet čia dar yra raidės Atė, Bėtė, Jotas ir varnas Golius. Jie savo atmintimi galėtų tai paliudyti.
- Liudiju, - pakrankė Golius.
- Liudiju. Už Atę ir Jotą taip pat.
- Pritilk, Bėte. Tavo paslaugų neprašom, - sudraudė ją Atė, bet tokių paliepimų - pastabų Bėtė mažai paiso, buvo gyvesnė ir gajesnė už Atę ir Jotą, kartu juos sudėjus.  
- Galiu papasakoti, kaip tuomet atrodžiusi. Labiau panaši į segtuvą. Kitaip dar - aplanką raštams, kokiems popieriams ar dokumentams susegti. Ne, ne, nebuvo graži. Nebuvo. Tik kad protinga. Pradžioje vadinom – Segtuvu, vėliau Segtuvu - knyga. Dar palaukus - Šventąja arba Šešiasdešimt septinta Biblijos knyga. O šį kartą jau pasirodė kartu su bažnyčia.  Neva apsiaustas, bet tik iš paviršiaus taip, o iš tikrųjų po juo kaip bažnyčioje.
- Ir pati, Bėte, neklysk ir kitų neklaidink. Ne bažnyčia ten, Bėte. Bet neskubėkim. O atrodžiau štai kaip, galiu pasikartoti - pasakė Šventoji ir sergėdamasi, kad neišleisčiau iš rankų, paprašė, kad ją stipriau laikyčiau. Suvokiau, kad jos laikymas faktiškai yra iliuzija – tik atrodo, kad ją laikai, perimi iš rankos į ranką ar parenki jai kitą poziciją . Iš tikrųjų, pati susirasdavo mano globoje tokią padėtį, kad niekuomet nereikėjo tai daryti mano pastangomis, paimant kad būtų patogiau - visuomet mokėjo ir gebėjo būti, kur labiausiai reikia ir man taip ją laikyti patogiausia. Toks suvokimas labai netikėtas, bet juo nusikratyti nebuvo įmanoma. Niekuomet nebuvo abejonės, kad naudoju savo dvasia, teikdamas jai menkesnes- didesnes paslaugas, ir mielai priimdamas jos padėkas, nuoširdžiai maniau, kad to nusipelniau. O, titnago ugnie, kokie supratimai dar įeis į mano sielą ir kodėl visa tai apsireiškia kone vienu ypu? Kažin, kiek dar savyje nešioju kažkokių galių, kurios faktiškai man nepriklauso - iš kažko priimtos, pasisavintos, įteisintos į asmeninės nuosavybės fondą. Tačiau atsikvošėjimo galia, pasirodo, irgi neįmigusi amžinu pašalu. Ir jauku, gera, kad ją pajunti esančią suvokdamas, kad esi kažkas, ko joks veidrodis ar talentingiausio dailininko teptukas negali parodyti, esi daugiau negu iki šiolei save žinojai, taigi - dabar jau ESI kartu su primiršta, apleista Savęsp (i) dalimi, kuri reikšmingai pradengia sieloje rūkus ir ten atsiranda  kitokia, labiau jautri matymams ir dvasios egzistencijai reikalinga erdvė.
Akys apžvelgė rankose laikomą Ypatos dovaną ir nors netikėk – Šventosios atvaizdo nebelikę; laikiau, kaip ir sakė Bėtė, neprastą, bet vis tik segtuvą, reikalinga popieriams, dokumentams laikyti, palaikant tvarką raštvedyboje.  
- Štai kaip tuomet atrodžiau. Neseniai dar. Kada, dzieduli, tai buvo?
- Atrodo, kad prieš šimtą metų!  Bet taip tik atrodo. - Ir panoro būti tribūnoje, bet ir nebūnant joje, kalba atrodė lyg iš jos. Pagaliau ir kalbos turinys toks, kad turbūt niekuomet nesužinosiu, ar kada apie tai esu bent kiek rimčiau galvojęs. Nieko nepaprašytas, neparagintas, o vis dėlto it atlikdamas  svarbų įpareigojimą ar netgi auką:
- Ponai, - pradėjau, - kai man norėdavosi lengviau  suprasti, kokia prasmė įkalinta žodyje arba, sakykim, sąvokoje „metamorfozė“, man labai padėdavo varlė.
- Varlė? – nemokėjo nurimti Bėtė.
- Taip, varlė, Bėte. Va, dar jos nėra, bet žinodavau, kad greitai bus, nes  matau kūjuką. Taip šilinių žmonės vadindavo buožgalvį. Atrodytu, niekam tikęs, negražus, niekingas padarėlis, o jame jau tūno varlė. Tereikia truputį palaukti ir jau išgirsti...
- Taip, taip, dzieduli. Tikrai išgirsti: kūm, kūm, kūma, ką virei.
- Patylėk gi - vėl bandė drausti ją Atė,
- Kumpį, kumpį, Ate, viriau. -  ir jau atsitraukdama, bet nepralaimėdama: - Na, gerai, dzieduli, ir visi kiti. Atsiprašau.  Žiema gi. Kad ir be sniego. Iš kur tos varlės? Nemėgstu, kai daug niekų pasakojama. Geriau pabandykite įminti mįslę:
Keverzė keverzė
Per dvarą joja -
Nė šuo neloja. - Kas?
- Regis, esi teisi, Bėte, - pasakiau nesupykęs, kad nepavyko pasakyti tribūno kalbos. - Iš tiesų, kam tie kūjukai ir varlės, jeigu čia pat metamorfozių reiškimai. Miela matyti, kaip  gražiai ir protingai atrodo ponas, pasivadinęs Balsu ir Dangaus sūnumi. Ir tikrai neabejoju, kad  bus vertas ne tik Dangaus, bet ir Žemės sūnaus titulo. O juk tąkart, kai pirmą kartą išgirdau, tebuvo tik garsas. Garsas ir – tik. Ne žiupsnelio kūno O dabar- prašau! Smagu matyti. Ko ne Žemės  sūnus? Tai kažkas panašaus į Dievo žodį, persiformuojantį į daiktų pasaulį.
- Dzieduli, laikyk, iškrisiu, - pašaukė sunykusi Šventoji. Apkabinau ir kaip beįmanydamas  nuoširdžiai prisiglaudžiau prie krūtinės. Vėl sušvytravo Šventosios knygos viršelio švyturėliai –nespėta atidžiau įsispoksoti, kaip kažkada Ypatos dovanotas segtuvas sugrįžo į Šventosios būseną. Metamorfozės vyksmas toks akivaizdus ir suvokiamas, kad išnyksta pasakos- jų nebūna. Titnagu įkurta ugnis kibirkščiavo į dūmus, o anieji aukštai kėlė kibirkštis viršum atėjusio į sodybą miško.
- O pasakų nebūna, nebūna, - suskato galvoje kosėti papūgėlė
- Nebūna, - pritariau jai mintimis ir sakiau, kad būna neįtikėtini būties pasireiškimai, kuriuose lygiomis teisėmis dalyvauja visi ją sudarantys junginiai - pavieniai, grupėmis bet kokiomis kitomis kombinacijomis. Ir gali būti, kad tai įmanoma ne bet kur, bet tokiose vietose, kur sąlygos metamorfozės reiškiniams yra labiau palankios, kur pasijauti lyg būtum  danguje, lyg  jo gyventojas. Čia mano motinos gimtinė, mano vaikystės kiemas.