Laukimas
Sniego pusnyse skęstančiame miške ant aptręšusios medžio šakos sėdėjo maža mergaitė. Balta, berankovė suknelė, palaidi, išsidraikę plaukai ir didelės mėlynos akys rėžtų pašalinių, jeigu čia tokių būtų, akis. Oda, sniegas ir suknelė buvo tokios panašios spalvos, kad iš tolo atrodė lyg sniego princesė sėdėtų savo žemiškame soste belaukdama tėvo vėjo pasirodančio.
Šiandien tėvelis žadėjo atnešti mergaitei kurpaites, išaustas iš tyriausių vilčių ir svajų, papuoštas pirmųjų pakalnučių žiedeliais. Norėdama atsidėkoti už kurpaites mergaitė atnešė tėveliui pačios sukurtų snaigių kolekciją. Dešimt viena už kitą gražesnių snaigių. Visiškai nepraktiška dovana. Jos ne puodukas su mergaitės nuotrauka kurį tėvelis galėtų kiekvieną rytą naudoti. Taip pat tai ne piešinys kurį galėtum pasikabinti ant šaldytuvo. Tai snaigės, kurios išsivadavusios iš mergaitės delnų šoktų savo mirties šokį tik akimirką. Galbūt, jeigu vėjui jos labai patiks, jis dar bandys jas išgelbėti, kovoti su nepaliaujančiai traukiama gravitacija. Bet tuomet jos netektų savasties. Taptų tik marionetėmis, eiliniais gražiais žaisliukais. Todėl mergaitė labiausiai norėtų, kad vėjas jų neliestų, nesipriešintų jų trumpam gyvenimui, tik grožėtųsi ir didžiuotųsi savo dukters talentu. Mergaitė saugojo jas savo rankose. Kiekvienai snaigei po vieną pirštelį. Dešimt snaigių atstos dešimt gyvenimo metų be vėjo palaidūno. Kiekviena snaigė pasakos savo istoriją, viena kitą papildys ir leis vėjui pasijausti buvus šalia. Visas mergaitės gyvenimas telpa į mažus sniego krislus.
Mergaitės baltos kaip sniegas kojeles ėmė kamuoti šaltukas. Netgi sniego princesei ilgai sėdint savo soste tampa nemielas šaltis ir žiemiškas atšiaurumas. Kad tik greičiau vėjas pasirodytų – nuolatos galvojo mergaitė. Mažoji princesė taip ilgai laukė, kad suknelės skvernai suledėjo, o sostas panašėjo labiau į pjedestalą ledo statulai, o ne medžio liekanas. Aviečių spalvos lūpos paliko panašesnės į mėlynes. Ji jau taip ilgai laukė, kad tapo nebesvarbu ar sulauks vėsaus jūros brizo, kvepiančio nuotykiais ir viskiu, ar šalto, dar atšiauresnio negu žiema šiaurės vėjo.
Mergaitė begalo norėjo pamatyti savo mėlynas akis ne tik veidrodžio nelaisvėje. Norėjo pajusti dideles, mylinčias rankas apkabinančias jos gležną kūnelį. Norėjo paklausti ar ir jį užklumpa impulsyvus noras atsistoti ir bėgti kiek galima greičiau, kiek galima ilgiau ir kuo toliau nuo gimtųjų miškų. Norėjosi paskendus vėjo glėbyje pasakyti, kad nepyksta dėl nieko nieko kas būta. Tas šaltas, kiek keistas tėviškas apkabinimas, pirmasis per daugybe mergaitės gyvenimo žiemų, būtų brangiausias šiam vienišam pasaulyje.
Vienintelis svečias, kurio mergaitė sulaukė buvo nepaliaujamas, nepermaldaujamas speigas. Dažniausiai jis žnaibė mergaitės odą, virkdė ją. Kai būdavo ypatingai išradingas – įkalindavo mergaitės plaukus lede ir paskui su malonumu juokdavosi kuomet mergaitė bandydavo išsivaduoti iš paspęstų spąstų. Kartais jam šis mergaitės pasirodymas patikdavo, kad plodavo abejomis rankomis ir pakilęs šaukdavo: „dar dar“. Retkarčiais speigas būdavo maloningas ir apmarindavo mergaitės visą kūną. Tuomet jis atimdavo skausmą, nuovargį, baimes. Mažoji ledo princesė nugrimzdavo į nebūtį, o ten jau niekas nebesvarbu. Ten nereikia dėl nieko jaudintis, rūpintis ar laukti. Nereikia netgi kovoti su savimi. Savastis palieka tave tik netekus sąmonės. Palaima ir abejingumas užvaldo visą kūną. Moralė, vertybės, skausmas, džiaugsmas ir viltys būna nepakviestos į nebūtį. Bet speigo suteiktos malonės valandos būdavo trumpos. Mat jis irgi nebuvo bebaimis. Didžiausia kankintojo baimė buvo prarasti savo kvėpuojančią lėlytę. Neįsivaizduojama neviltis jį apimdavo, kai suprasdavo, kad gali ir nebeišgirsti savo žaidimų draugės riksmų ir dejonių. Tokiomis akimirkomis jis pasitraukdavo ir palikdavo mergaitę.
Vienintelis draugas ir didžiausias priešas speigas padėjo mergaitės odai tapti grubiai ir storai. Keli odos lopinėliai buvo tokie atšerpetoję, tokie šiurkštūs, kad priminė katik gimusio rykliuko odą. Akelės, kankinamos raudos, neteko savo sodraus jūros mėlynumo atspalvio. Dabar jos atrodė panašios į du ledo gabaliukus, įstrigusius akiduobėse. Mažoji princesė norėjo gintis nuo savo svečio, bet delniukuose saugomos snaigės reikalavo nuolatinio dėmesio ir neblėstančios vilties, kad kada nors vėjas palaidūnas pasirodys.