Skombėn mona draugė – grėižous kuojės skausmos,
Pulsos soretiėjės, kartās prapol kiaurā,
Aš anuos adīna gerā pasėklausius,
Nogriūno i luova kāp i joudus maurus.

Pataro, kāp muoko, gīdau jau nuošėrdē –
Karštas vanas skėro, trauklapēs vīniuojo,
Kartās pasėtaisius, sostėpriejos, gėrdės,
Atsėstuo ė vakštiuo ont tū patiū kuoju.

Atēt ė lig monės ė abėdvė traukau
I mėškelė viesa kvapū atsėgertė,
Pataro aš draugē kāp nomestė taukus,
Ė pajostė dėinuos nogīventas vertė.

Prijem mona žuodius ož teisībė grīna,
Prižad tėik nerītė ė laikītėis dietas,
I erbeta dietė vėn tik sakarina,
Ė tarsi pri krīžiaus prikalta kėntietė.

Kėta dėina draugė viel moni prikielus
Telepuono vara, laikruodė nepaisa,
Ė ož tou sėlpnībė muok šimtėnė ciela,
Nebier iš kuo pėrktė dietā gerū vaisiu.

Tonkē vėn ožmėršus kou rokavuov vakar,
Skundas viel so šėrdė ė kėtās dalīkas,
Aš eso pripratus kāp pri maža vāka,
Ont anuos ni karta nēso dar sopīkus.

Tuoki tatā draugė ožjem mona laika,
Par senatvės pėivas brendav sosėkaupos
Jē dā kuoks tarpielis laisvos pasėtaika,
Aš anou nauduojo so prasmė ė taupē.