(Tęsinys)

Prieš keletą savaičių buvo paskelbti kažkokios apklausos duomenys, kad tik 30 procentų Lietuvos piliečių pasirinktų nepriklausomybę, o 70 procentų – geresnį gyvenimą. Pats klausimo kėlimas yra toks absurdiškas, nes ar gali būti pilnavertis gyvenimas be savo šalies laisvės, be paties žmogaus laisvės? Laisvė ir nepriklausomybė tik sukuria prielaidas geresniam gyvenimui, bet neatveria pinigų maišo. Ne pasauliniai fondai, ne paskolos gali sukurti mums gerovė ir ekonomiką, bet tik mūsų pačių darbas. Mūsų, ne kieno nors kitų. Kol vyriausybės, valstybės vadovai, parlamentas nesuvoks šios paprastos tiesos ir nedės arba nesugebės dėti reikalingų pastangų visuotinei žmonių galimybei dirbti ir pragyventi iš darbo, tol tikrai valstybė žmogui bus maža paspirtis ir nelabai suvokiama vertybė.

Manau, turėtume suprasti, kad 1918 ir 1990 metų Nepriklausomybės Aktai bei jų signatarai, pirmieji Seimai sudarė tik prielaidas atkurti valstybingumą, sukurti valstybės valdymo institucijas, pagrindinę teisinę bazę, bet jų kokybiškam ir laisvės vertam turiniui suformuoti, reikia daug daugiau laiko, netgi ilgesnės pačios tautos patirties. Tik ar bus pakankamai laiko mums visiems mokytis? Ir ar  tikrai patys norime prisiimti atsakomybę už Lietuvos likimą, nežiūrint, kokie laiko iššūkiai tektų?    

Šiandien, turime pripažintą bei gerbiamą valstybę, bet gal joje  per mažai turime tikro valstybingumo sau. Patikėję laisvos rinkos pranašais, susilpninome valstybės galias ekonomikoje, netgi švietime, kultūroje, medicinoje. To pasėkoje pasijutome prieš didįjį kapitalą bejėgiai, malami jų paleistose pelno ir vien pelno siekimo girnose. Juk nė viena ES direktyva neverčia mums silpninti savo valstybės, nedraudžia mylėti ir puoselėti savo kalbos, ja kuo plačiausiai visur ir visada vartoti. Tik ar ne mes patys kalti, kad taip greitai ne tik TV pramoginėse laidose, bet ir mokslo, mokymo sferoje stumiame į antraeilį planą, pamirštame, kad bes savo kalbos nelieka ir tautos, o ateityje neliks ir savo valstybės.

Dabar daug kas teisinasi sunkmečiu, puikuojasi perdėtų taupumu, kuris kartais pasireiškia iki šykštumo, kai reikia pasirūpinti vaikais, žmonėmis su negalia, valstybei nusipelniusiems žmonėms. Juk dabar dažnai jau ir didžiausių švenčių progomis valstybingume atkūrusiems ir jį gynusiems žmonėms pagailime geresnio žodžio, netgi paties pigiausio atviruko. Blogai, kai toks dvasinis skurdas persimeta ir į svarbiausias valstybines institucijas, tada tikrai blėsta ir gražiausios šventės spindesys.

O gal net ir Prezidentūra, ministerijos ir kitos aukštesnio ar žemesnio lygio institucijos taip pat, kaip ir aš, neranda mažiausio paveikslėlio, lankstinuko skirto Vasario 16-ąjai? Norėjau su reikšmingiausia valstybės švente pasveikinti savo draugus, pažįstamus. Apvaikščiojau Kauno „Vagos“ knygynus, Lietuvos pašto skyrius, bet tokių dalykų neradau. Negavome, nėra paklausos, neužsakė – štai tik tokie atsakymai. Neįsivaizduoju, kaip Kultūros ministerija gali ką nors įtikinti, kad ji tinkamai atlieka savo funkcijas, jeigu net tokių paprastų dalykų nesugeba išspręsti. Argi viską galima patikėti tik komercijai, verslui, paklausos ir pasiūlos dėsniui? O gal paprasčiausia liberalūs ir tingūs pareigūnai į tokias smulkmenas, kaip tautinės, patriotinės, netgi pilietinės sąmonės ugdymą, ranka numoja, nes tai neatitinka europinio federalizmo principų? Tik niekas Lietuvos žmonių nepaklausė, kokių principų jiems reikia. Nemanau, kad tokių, kurie veda į Lietuvių tautos išnykimą ir Lietuvos valstybės iš Europos žemėlapio ištrynimą.    

Ir po karų, stichinių nelaimių žmonės gali pakelti daug didesnius sunkmečius negu dabar, bet tam būtina, kad valdantieji neprarastų ryšio su tauta, savo  piliečiais, sugebėtų be melo viską paaiškinti ir įtikinti, kad jie žino ką daro, ko siekia. Būtina savo pavyzdžiu, paprasta kalba įtikinti, kad jie visados įsiklausys, ką sako žmones, kad pagal galimybes atsižvelgs į jų lūkesčius. Kai manęs paklausia, kokia dabar pati didžiausia problema, atsakau - kad tai kai kurių valdžios institucijų atotrūkis ir nesusikalbėjimas su tauta, žmonėmis. Vieni kalba labai aptakiai, kiti - kaip su vaikais, nutylint esmę, treti nieko nekalba, nes mano, kad sakyti tiesą žmonėms nenaudinga, netgi pavojinga.

Ir dar... Nereikia galvoti, kad tik aukšti įstatymų aiškintojai moka skaityti įstatymus, Konstituciją ir tik jie žino, kur tiesa ir teisingumas. Deja, taip nėra. Į laisvę išėjome ne iš carizmo laikų ir ne beraščiai. Žmonės daug daugiau mato, žino ir supranta, negu kaip kas mano arba norėtų. Ir kada tas ar kitas valstybininkas daugelio žmonių nuomonę prilygina minios šauksmui, „linčo“ teismui, tai tenka tik apgailestauti į kokią didelę moralinę atskirtį nuėjome.    

Tačiau tikiu, kad su laiku sugebėsime suformuoti šventam Lietuvos vardui atitinkančias valstybines institucijas, o savo valstybinių, tautinių švenčių turinį užpildyti tikru džiaugsmu, tikra tautos vienybe, sugebėsime peržengti teisinių dogmų griovius ir savo piliečių, kur jie bebūtų, neatstumti, bet telkti, visados išlaikyti savais vaikais, savais broliais, ir visados tik savais. Tautos ir valstybės yra stiprios savo vieningumu. Stipri valstybė – saugus jos pilietis, tiek socialiai, tiek ir tiesiogiai. Prarasti savo valstybę, reiškia, prarasti save pasaulyje. Lietuvos valstybingumas, jos nepriklausomybė yra lietuvių tautos kertiniai akmenys, padėti 1918 ir 1990 metais.

Džiaugdamasis Vasario 16-ąja, valstybingumo atkūrimo diena, linkėdamas visiems santarvės, sveikatos,   drąsos ir optimizmo, noriu išreikšti viltį, kad po kelerių metų būsimos 100-osias Vasario 16-osios metinės mums visiems tikrai bus ir šviesesnės, ir džiugesnės.

(Pabaiga)