Nusiprausė viltim už lango uosiai.
Ir lapai debesis spindėjo tik po lašą –
Jie niekada nežino, kodėl neša,
Kaip, kad ir tu, kodėl kasdien neguosiu.

Kaip, kad ruduo, kuris sudarko rimtį –
Savim pasitiki, bet puola vėtros glėbin.
Juk visada kažkas kažkam nuslėpęs
Galiausiai sako – negaliu ištrinti.

Kaip negaliu sušildyt gruodžio šalčio –
Nors žemėj ne žiema – ji tiktai miega.
Ir krenta, krenta, krenta sniegas...
Bet tai ne sniegas – balto žirgo karčiai.
...............................................................

Staiga šerkšnu nutvilko mano kūną –
Ištiesus ranką taria juodaplaukė:
Juk tu žinai – kas naktį žvaigždės plaukia...

Tos naktys – per kurias nebūnam.