Užsimerki pergreit, įsisūniji laiką ir vakarą,
Nepasislenka valandos, ištari dangų į sutemas,
Dūžta žodžių varvekliai, mintis šalčio kilpoje pakari,
Nori žvilgsnį pamiršti ir niekad daugiau nebebūti.

Nebetrokšti šviesos ir įkaitusio priešpilnio oro,
Tiktai šaknį ištraukti iš ledo ir dauginti sniegą,
Kai vaikystę dievai atnašauja užmigusiam broliui,
Baltą įskiepio šilką įsegti į širdį, kai miega

Vėjų motinos, ledo spalvos atmintim ir akiduobėm,
Ištylėtų maldų karoliukuose vygę užmigdžiusios,
Tai ne pasakas seka sniegai, tai tiktai pasiklydusi
Vaiko skruoste duobutė ir juoko spalva vakarykštė.