Puolimas arba beprotiškos gaudynės laike

Žmonės šėlo, milžiniškos viešbučio durys sulaukė netikėto galo. Vyrai lengvai griovė skaičiumi menkesnius apsauginius. Viešbučio tarnautojai traukė ginklus ir šaudė begalinėmis serijomis. Bet minia valdoma vienos menininkės rankos nuslysdavo į šoną lyg traukiama milžiniškos spyruoklės. Puikiai apskaičiuoti akmenų metimai nokautuodavo ir pikčiausius šaulius. Keli vyrai sėkmingai nulaužė milžinišką laiptų turėklą ir taranuodami viską savo kelyje, išvaikė kambarius palikusius svečius. Kelios merginos pakėlė pistoletus ir kikendamos šaudė į vadybininką liepsnosvaidžiu, bandantį saugoti savo svečių ramybę. Rudis sukikeno:

- Čia geriau, negu bet kokiam koncerte. Paprasti žmonės, bet kokia visa šluojanti vienybė. Merginos irgi neblogai laikosi. Beje, aš maniau sukubė negali valdyti moterų? Pagal legendas, tik vyrai pasiduoda jos kerams.
Sukubė šyptelėjo.
- O tu netikėk viskuo ką girdi. Apie meilę tarp gerų draugių manau nereikia aiškinti. Pirmyn, mano žavioji gauja, sunaikinkite viską iki pamatų.
Paauglys mojuojantis jau atimtu liepsnosvaidžiu vykdė šį mielą prašymą. Rudis palingavo galva ir nulėkė į rūsį. Evelina sėdėjo prie pusiau perkirstų durų. Rudis atsargiai priėjo prie jos ir apkabino per pečius.
- Mieloji ar viskas gerai?
Evelina atsiduso:
- Nuo mūsų pažinties dienos esu mušama, šaudoma, pjaustoma ir deginama. Netgi buvau nudurta atsuktuvu. Mane amžinai puldinėja stipresni priešai, bet grįžtant prie tavo mielo klausimo. Nė velnio negerai. Tu apsimeti idiotu ar viso labo esi romantikas? Geriau aiškink kas čia vyksta ir kas ten per triukšmas viršuje, kad net rūsio sienos dreba.
Demonas kvatojo, bet Rudis dar surezgė sakinį, nors sunkiai.
- Matai sulaukėm netikėtos pagalbos iš merginos žaliu apsiaustu. Ji davė man medalioną su senu nemirtingu demonu, tiksliau demone. Ji valdo vyrus ir moteris savo meilės kerais ar panašia velniava. Tu, tik nepagalvok, kad....
Evelina prunkštelėjo:
- Aš imsiu ir pagalvosiu. Dingstam greičiau iš čia su ta gražute, kol dar negrįžo tas asilas, kuris mane čia uždarė.
Demonas suriko:
- Aš manau ji nenustebtų sužinojus tiesą, jūsų romantikos keistumas jau peržengė bet kokias ribas.
Rudis sugriebę prastai nusiteikusią mylimąją už rankos ir vienu šuoliu atsidūrė trečiam aukšte. Kur demonė jau derėjosi dėl kažkokio turtingo milijonieriaus gyvybės su labai nervingais policininkais. Evelina suriko:
- Viskas! Balius baigtas. Sukube paleisk žmonės ir transportuok mus kokiu žaviu triuku iš tavo arsenalo.
Sukubė žaviai papūtė lūpas.
- Mergyte, tu nugyvenk nors tris šimtus metų prieš mane mokydama.
Vienintelis dar mąstantis vyriškis įsikišo.
-  Neprireiks jos sugebėjimų. Laikykitės nedidelis šuolis laike gali būti keistoka.
Nustebti niekas nespėjo. Jie stovėjo pilies kieme. Sunerimę sargybiniai išsižioję žiūrėjo į keistąją trijulę. Raudonplaukė demonė sušnypštė:
- Nedidelis? Čia dar prieš mano uždarymą į tą suknistą amuletą Vietiniai magai tuojau iškeps mus ant iešmo.
Senis suburbėjo:
- Vietiniai miega, kad nesimaišytų man jus žudant. Rudi, už ką tu sunaikinai mano viešbutį? Juk turėjom tokių planų kaip užvaldyti pasaulį po pasaulio.
Vaikinas nusikvatojo:
- Aš maniau, kad mes juos gelbėsim. Klausyk, pensininke, nors tu ir geriau valdai runas, bet irgi neįvaldei visų. Taigi išvada: praradai asmenybę, tiksliau demoną, kuris kartais mane taip užknisa savo komentarais, bet vis dėl yra neatsiejama mūsų ir runų dalis. Matyt pasauliu dar pasisekė. Aš neprisidėsiu prie tavo pasaulių gelbėjimų, naikinimų, patobulinimų ar dar kokių idiotizmo apraiškų. Aš noriu dingti toli nuo tavęs, Varno, angelų ir kitų didybės manija sergančiu narcizų. Aš noriu rasti vietą, kur aš ir Evelina galėtume atsipūsti nuo amžinų kovų. Negi pats to nesupranti?
Senis pasitaršė žilus plaukus.
- Tikrai pats nemaloniausias pokalbis su savimi. Aš žinau, bet ji neišgyvens. Ji mūsų neišgelbės, ta kvaiša galutinai sugriaus mūsų gyvenimus. Atiduok man jos galias ir prisijunk prie manęs, kartu mes rasime būdą suvaldyti runas ir visas pasaulinio mąsto krizes. Demonų armija už manęs vis auga. Ne tik tas bjaurus sparnuotis ir jo kopijos. Aš surinkau daug įvairių rūšių iš įvairių laikų ir vietų, netgi Varnas neatlaikys tokio puolimo. Pasiduok, jaunuoli, pats žinai ką mes sugebame.
Rudis sujudėjo ir dingo begalinėje laiko spiralėje. Jie atsirado prie upės tokio nesėkmingo rudens pradžioje. Rudis iškvėpė:
- Tie šuoliai laike ir erdvėj - ne juokas. Merginos, gal kokių idėjų kaip mums nuo jo pasprukti?
Sukubė grožėjosi miestu su nemirtingiems asmenims būdinga ramybe. Evelina atsiduso ir ištarė vienintelę įmanomą vietą:
- Į Varno butą dabartyje. Manau jis grįžo mums dingus, situacija jau seniai nebegali būti ignoruojama, netgi tokio prakeikto prisitaikėlio.
Lengvas krestelėjamas ir jie jau nugriuvo ant pamėgtosios sofos. Varnas pilstė vyną serafimei ir kitiems svečiams. Žiaurumu pagarsėjusi gėrio jėgų atstovė ištiesė ranką ir su jai įprasta jėga pastatė trijulę ant kojų.
- Nepasakokite, vyresnė Rudžio versija iš ateities mus greitai sunaikins kaip ir bet ką kas beprasmiškai kovoja gėrio ir blogio kovoje. Viena pažįstama dievybė laiku perspėjo. Aš nusprendžiau atidėti savuosius žmonių naikinimo planus iki to asilo sustabdymo. Varnas sutinka dirbti kartu, o po to pakabinti mano galvą ant sienos, kaip ir dauguma šitame bute. Evelina, tu jau atleisk už tavo šeimos narių nužudymus ir tavo sužalojimą atsuktuvu. Negyvėlius galima prikelti ypač surinkus tiek galios. Magai iš kitų pasaulių mielai prisideda prie mūsų vieningos akcijos.
Rudis kilstelėjo antakį.
- Puiku, tik ką darysime su žmonėmis kurie nepražiopsos pasaulio pabaigos kautynių. Kas dar įdomesnio kas įvyks po mūsų abejotinos pergalės?
Serafimė sumirksėjo:
-Dar tą tikrai ne visi pamatysim. Veiksim pagal aplinkybės ir toliau kovosim, negi dar neaišku? Perkelk mus į demonų armijos buvimo vietą.
Rudis vienu mauku išgėrė netoliese stovėjusi butelį.
- Elementari vieta. Varnas galėjo įtarti...

Dar šilta rudens diena pasitiko juos netoli baro, kur Rudis pirmą kartą suvokė savo su vienybę su įkyriuoju demonu ir sumušė bjaurius girtuoklius. Ant suoliuko, kur jie nusprendė veikti išvien, sėdėjo senis ir skaitė laikraštį apie demono atsiradimą ant stogo. Danguje ratus suko šimtai sparnuočių. Link jų lėtai žingsniavo 30 metrų aukščio kalnas juodu kailiu. Nedideliame telkinėlyje nuo jam per šiltos saulės ilsėjosi vandens slibinas. Įvairiausi demonai ir kitokie padarai sustingo laukdami netikėtų svečių paaiškinimo. Senis linktelėjo.
- Šnekėkit vaikučiai, laimėti prieš milijoninę mano armiją neturit net teorinio šanso. Jie suplėšys Varną per tris minutes. Netgi Serafimės dieviški fokusai nepadės. Aš irgi pažįstu vieną piktoką dievuką, kuris remia mano planą. Aš leidžiu jums pasitarti paskleidžiau čia puikų vertimo užkeikimą, kad nekiltų kokių neaiškumų kitas kalbas naudojantiems svečiams kaip mūsų slibinui. Siūlau tikrai pasitempti: jeigu nepasiūlysite mano draugams kažko geresnio, kalba tikrai taps paskutinė.
Visi demonai linktelėjo karščio, šalčio ir nuodų bangą suvirpino apgriuvusį miestą. Sparnuočiai apsupo miestą nepralaužiamu ratu. Šuo įtartinai primenantis graikų Hado saugotoją įkyriai vėpsojo negeru žvilgsniu. Sukubė atsiduso:
- Geriau jau būčiau likus amulete. Galvokite šaunuoliai, netgi nemirtingieji nepabėgs nuo tokios armijos. Šuneliui atvėrus vartus įtraukiami visi gyvieji, nepriklausomai nuo jų mirtingumo lygio. Teko matyt šitą šunėką prieš kelis šimtmečius savam pasaulyje renkant magų sielas. Vaizdelis kraupokas.
Rudis klestelėjo ant suoliuko. Dvimetrinis raguotis ožio kanopomis įteikė jam auksinį mikrofoną
Paskutinė kova


Vėjas ūkavo miesto griuvėsiuose ir milijonai fantastiškiausių padarų sulaikė kvapą laukdami Rudžio kalbos, o gal kovinių veiksmų. Rudis nežinojo kaip pasielgti, net ilgiausios kalbos ar bendri dvidešimties čia susirinkusių magų veiksmai negalėjo pakeisti skaudaus fakto, jog ši armija nenugalima. Senis tiesiog leido sau lengvą šlykštų malonumą pasityčioti iš jų suteikdamas šansą pasakyti stulbinančiai ilgą, prasmingą kalbą ir būti sudraskytiems į gabalus iš karto po jos. Na, o smulkmenos kaip auksinis mikrofonas, tik pagilino situacijos absurdiškumą. Visi šios nesėkmei paskelbtos misijos dalyviai suvokė tai ir išsitraukę ginklus laukė pabaigos. Varnas numetė kardą šalia suoliuko tikėdamasis, kad buvęs klano narys šoks į ataką pradėdamas betiksles kautynes. Evelina nusijuokė ir išsitraukė sidabrinę gertuvę. Nurijusi gerą gurkšnį tarė:
- Ką gi, matyt, paskutinioji. Belieka išgerti ir paskelbti šitos sumautos armijos pergalę. Už tave, seneli. Tikrai dėkoju, kad suteiki mums tokią teatrališką galimybę.
Rudis pagriebę gertuvę ir ištuštino jos lygiai pusę. Senukas šyptelėjo ir lėtai pasimėgaudamas ištuštino šią puikaus viskio talpyklą. Vaikinukas atsikrenkštė:
- Taigi demonai ir kiti magiški padarai. Mano kalba nepakeis jūsų nusistatymo nusiaubti ištisus pasaulius, bet apmąstykime kas bus po to. Žmonės jums vergaus? Manot įgysite daugiau galios? Nė velnio. Vykdysite senojo kranklio nurodymus bandydami išsaugoti jo utopiją. Jis nori pašalinti, bet kokią kovos tarp mūsiškių galimybę. Sėdėdami jo užkariautose pasauliuose bandysite išsaugoti taiką ir ramybę. Sukurti tam tikrą magišką visuomenę kitų pasaulių griuvėsiuose. O juk viskas galėtų būti daug paprasčiau. Jis arba aš galėtų jus nukelti į ramų dar neapgyvendintą pasaulį. Kur visi galėtumėte pradėti` viską iš naujo. Jokių vadų, dievų ar kitų nesąmonių. Tiesiog milijonai demonų ir kitų galingos magijos vaikų sukurtų savo pasaulį. Netgi geresnį ir stipresnį, negu žmonių jau turimi pasauliai. Pasaulį, kuriame nebereiktų slapstytis nuo žmonių ar kovoti tuščiuose kovose, kurios vis tiek nieko nekeičia. Pažvelkime į žmones, paprastus žmones negalinčius naudoti net menkiausios magijos. Jie kuria ir griauna civilizacijas, kol mes kovojame dėl savo tikslų pačiame finale rasdami tik mirtį. Tarp jūsų esantys nemirtingieji arba ilgaamžiai žino, kad anksčiau ar vėliau taps kieno nors pėstininkais svetimoje kovoje arba bus uždaryti į kokį artefaktą. Nuosavas pasaulis toli nuo visko išeitis mums visiems. Štai tokie paskutiniai mano žodžiai. Darykite ką norite mielieji.
Tyla tai labiausiai gąsdinantis dalykas iš visų. Demonai tylėjo ir laukė nežinia ko. Vandens slibinas sušnypštė:

- Graži kalba, bet kol tu liksi gyvas, bet kas galės įsiveržti į tą gražų stipresnį pasaulį. Apskritai, pakeisti pasitraukimą nuo žmonių ir amžinos kovos savų pasaulių požemiuose, nuo ilgalaikio pasitraukimo į kitą pasaulį, nekeičia mūsų situacijos. Mums atsibodo kautis, bėgti ir lėtai mirti. Taigi mes išmokysime to dievus, žmones ir bet ką kas stos mums skersai kelio. Niekas nesugrūs milijoninės armijos į artefaktą. Mūsų tik daugės siaubiant; dauguma magiškų galių turinčių gyvybės formų nori gyventi užtarnautoje laimėje ir pagarboje. O ne slapstytis šešėliuose palaikydami vadinamąją amžiną kovą. Mes gyvensime savo pasauliuose kaip karaliai, o ne kažkieno pėstininkai...
Slibino kalbą nutraukė Rudžio kosulys, jis sunkiai įkvėpė ir nugriuvo. Evelina nusijuokė:
- Taip brangusis: viskas baigta. Kova baigta mums visiems.
Seniui nespėjus net surikti, žavioji brunetė susmeigė ledinį durklą sau į gerklę. Piktdžiugiška šypsena sustingo niekaip nesugebėjusios pasikeisti merginos lūpose. Armijos vadas krenkštelėjo:
- Netikėta pripažinsiu tikrai niekada nemaniau, kad ji nusižudys. Nors tai ir nelabai svarbu. Ta kvaiša supainiojo mano gyvenimą,jeigu ne ji: visa ši istorija netgi nebūtų įvykusi. Malonu galutinai atsikratyti praeities.
Varnas sujudo ir numetė ginklus:
- Kautis tikrai neverta. Bet mane domintų kaip gi vyrukas kaip Death one atsisveikino su šia ašarų pakalne. Evelina silpna, jai numirti gal ir užteko pasismeigti. O mūsų vaikinukas, netgi nežinojo, kad Evelina nori nusižudyti. Aš tuo įsitikinęs. Keista ar ne?
Senis suriko bandydamas atlikti jau pavėluotą šuolį į praeitį ir sukniubo ant savo pamėgto suoliuko. Serafimė garsiai išsklaidė nežinomybę.
- Nuodai. Paprasčiausi nuodai gertuvėje. Evelinos šeima tūkstantmečius metų žudė demonus ir magus, o sukurti mirtiną medžiagą Rudžiui nebuvo sunku. Kada tuo pasirūpino Evelina: tada kai medžiojo Death one? Vėliau? Norėdama apsidrausti? Kas žino, bet faktas, kad įstrigome čia turėtų visus apraminti ir mesti idiotišką mintį kovoti. Liūdna, bet jaunesnis Rudis gavo ko norėjo atskirą pasaulį mums. Manau, iki kito keliaujančio realybės atšakomis, manipuliuojančio laiku ir erdve teks palaukti visą sumautą amžinybę.
Isteriškas juokas užpildė sugriautą miestą...

Jie atsibudo pievoje. Pievoje be ribų. Šioje keistoje vietoje jie neįžvelgė jokio orientyro. Rudis sukikeno:
- Tu mane nužudei mieloji, net neįspėjusi apie savo planus. Nuostabu. Pagaliau pamatėme pomirtinį gyvenimą.
Evelina sunkiai atsikėlė ir pasirąžė.
- Aha, žinosi, kad moterimis pasitikėti negalima. Varnas ir kiti tuščių planų pilni magai įstrigo toje realybės atšakoje. Jeigu koks dievas jų iš ten neištrauks, jie ten ir pasiliks per amžius. Manau joks dievas nedrįs rizikuoti po tokios širdingos slibino kalbos.
Lengvas šlamėjimas patraukė jų dėmesį. Demonas žalsvais žvynais puikiai susiliejęs su aplinka prabilo:
- Na, vaikučiai, čia aš - bjaurius komentarus mėgstantis demonas. Aš vėl turiu kūną ir galiu skristi kaip senais gerais laikais. Lidija irgi čia atrodo. Ji rado savo draugus, kuriuos iššaudė rusai. Atrodo šioje vietoje rasi ką tik nori. Aš netgi radau savo atmintį. Palyginus su mūsų nuotykiais, mano gyvenimas buvo nuobodokas. Bandysiu rasti tą serafimę, kurią nužudžiau prieš tūkstantmečius, juk galu gale čia rojus ar labai panaši vieta.
Demonas nuskrido pagaliau atgavęs laisvę, kurios norėjo. Rudis šyptelėjo ir dailūs rūmai atsirado prieš minutę dar tuščioje pievoje.
- Juokinga, bet visada norėjau namų, kurių nereiktų naikinti bėgant nuo priešo ir kurių vis negriautų priešų atakos. Dar smagu, kad turim kūnus kurie leidžia mėgautis vienas kitu visa amžinybę.
Evelina sukikeno:
- Iškrypėli, gal paieškokime mirusių giminaičių ir pažįstamų.
Jis gūžtelėjo pečiais:
- Abejoju ar laikas turi čia kokią reikšmę. Jeigu dievai mūsų neprikels aktyvuoti likusių runų, liksime čia amžinybei. Tai gi surasime juos vėliau o dabar...
Rudis įnešė savo mylimąją per slenkstį ir pagaliau pradėjo gyventi taip kaip norėjo. Gyventi su ta, kurios jam visada reikėjo. Demonas rado serafimę su kuria kaip tik aptarinėjo buvusių kovų smulkmenas. Lidija vėl juokėsi su draugais dėl kurių ir įsivėlė į narkotikų prekybą. Abejingumą pakeitė laimė. Šio žalsvo rojaus savininkas ramiai nužvelgė savo valdas ir atsiduso. Eilinį kartą jam nepavyko rasti to, kuris aktyvuos visas runas ir teisingai panaudos jų galią. Bet šis bandymas padėjo išspręsti konfliktus, o tai jau šis tas. Vienas iš aukštesnių dievų nusijuokė. Nepaisant to, kaip magai ir žmonės jų nekenčia, jie vis tiek pasirūpina savo kūriniais suteikdami jiems poilsį po paskutinės kovos.