Jie sustos visi į sieną
Ir net vėtrai per šešis metus stipriausiai
Aš neleisiu jos nugriauti,
Jau geriau supančiosiu jai kojas
Arterijom savom ir venom.

Tat blaškykis žemaitijoj,
Nes čia gerklę užpils tau mano aštrus kraujas
Ir išteps marškinėlių apykaklę,
Tai kaip gi tu šitokia nevalyva
Pas perkūną eisi?

Tu pavadinsi savo sūnų smėliu,
O dukra - Kunigunda.
Ir kur beklaidžiotum, beskristum, Vėtra,
Tave visur lydės saldi pagunda.

O aš prie sienos sėdėsiu, apie nieką negalvosiu,
Įsiklausius savo kojų
Gyvenimą artikuliuosiu.