Katafalkas meilei
Ant balto debesies
Amūras supas.
Viltingai šypsosi jo lūpos.
Nusitaikęs kažkam vėlėi
jis paleidžia savo strėlę.
Neklausia jis metų
nei spalvos plaukų, –
užgroja sielos smuiku.
Ir skleidžiasi meilės žiedas šilkinis,
pulsuojantis džiaugsmu.
O mintys švelnios, aksominės
vis sukasi apie jį(ją) ratu.
Sapnai – saldi vilionė,
gyvenimas – ugnis.
Nei numatyt galėjai,
nei patikėt galėjai,
kad į širdies alėjas
tiesiai pataikys jis...
Bet greit pajunti –
apsirikimas!
Ir meilei katafalką užsakai.
O neseniai jis(ji) rėkė
net užkimęs,
kad meilė gyvuos amžinai.
Ir girdis, atleisk, brangus (brangioji),
tai nesusipratimas. Tai klaida.
Tave myliu – nemeluoju
ir mylėsiu visada...
Pagalvoji, – gal meilė dar nepabėgo,
gal ji tik laikinai miega,
gal pasilikti katafalką žiemai –
vietoj malkų...
O neramusis Amūras
kitą auką nusižiūri
ir, pasukęs savo strėlę,
taikosi kažkam į širdį vėlei.