- Kad jau taip, tai eisiu,- atsiduso paštininkė Genė.- Ateiti, ačiū Dievui, atėjau, o ar pareisiu, tik jis težino. Žiema, bet kai nė kruopukės sniego, neužpustys. Reikės pareiti.
- Tai kad visiems reikės, - atsirėmė į Dalijos padovanotą lazdą Vidinis. – Kam pareiti, kam parskristi.
Laikas buvo greitas, bet žiemos dangus šiltas, šviesus ir nesunku suprasti, kad laikrodžiai rodė vidurdienį. Bet nuo vidurdienio iki saulėlaidos, kai sausio vidurys, trukmė nedidelė, o laukti kol patekės mėnulio pilnatis, nerimta.
- Eisiu,- dar kartą  atsiduso paštininkė ir sustojusi priešais mane ir Šventąją: - O tu, Pranuci, nors nepamanyk, kad tą Anupro laišką aš šitaip nuniokojau. Nejaugi galėčiau prisiimti tokią nuodėmę? O jeigu atsirastų jo kitą pusė ar bent jo vokas, tai kad ir šliauždama, bet atnešiu.
- Nepyk, gera moteriške, bet kai be karietos, tai ir padėti niekuo negaliu.
- Kodėl „be karietos“ dzieduli? Sakiau gi kad,- pradėjo intensyviau viršelio žiburėliais švytruoti
Šventoji, - sakiau, kad yra karieta. Nemažiau paslaugi kaip „Dženė“ ir išvaizda, ir paslaugomis. Kodėl netikite, a? Nuo kada?
Jotas atitraukė akis nuo „Lietuvio kalendoriuje“ ką tik įrašyti teksto ir nepaisydamas apie ką suklegome  kalbėti, nepiktai, bet gan priekaištingai:
- Nežinau, dzieduli, kokių  akinių reikia, kad galėtum tavo raštus perskaityti. Blusa kelissyk didesnė už tavo raides. Tai jau įžeidimas ne tik  Atei, Betei ir man, bet visai Abėcėlei. Nepyk, bet taip negalima.
- Neperskaitei?
- Perskaičiau, bet it katorgą vargdamas. Už kokias nuodėmes? Kaip išdrįsti paduoti kitam paskaityti? Dėdei Vidiniui, ponei Genei, varnui Goliui ir bet kam? Kaip? Rankos nesitiesia. Kas perskaitys, o kas neperskaitęs sakys, kad perskaitė. Manau, kad tokių netgi būtų daugiau.
Nepamenu, ar kada anksčiau Jotas panašiai kalbėjęs. Kalbėjimo kartais pasitaikydavo net daugiau, bet jis visuomet atsargus, be pretenzijų išrodyti iškilesniu, viršesniu. Tačiau šį kartą jo užkurta titnago ugnis, matyt, teikė jam privilegiją. Užvertė „Lietuvio kalendorių“ ir padavęs Šventajai:- Ateina laikas, kad ne tik Radijo karietos sudužta, bet ir kalendoriai išsipučia kaip bombos ir belieka tik peržegnojus stumtelėti nuo savęs, bijant kad nesusprogtų. Reikia kažką daryti, kad taip neatsitiktų.
- Tavo suvokimu, kažko nedarau?
- Bet gi, dzieduli, jau jis perkrautas. Jame net raidei nėra kuo kvėpuoti. Uždūsta. O tai istorinės reikšmės įrašas. Kas jį išgirs? Kas perskaitys? Būtų tai Valentino meilės laiškas, bala jo nematė. Te prapuola. Betgi įrašas toks, kad  galbūt  juo žymima naujos eros pradžia. Todėl ir man po juo norisi pasirašyti. Manau, kitiems taip pat, bet kur pasirašyti.Bakstelėki į tą vietą. Ir su akiniais jos čia nesurandu..
- Ar ir šventoji ugnis  nepadeda?- suskato mane ginti Vidinis.
- Ugnis padeda. Jeigu taip nebūtų,  šitaip nekalbėčiau, o dabar kalbu ir nemanau, kad kažkam mėtau akmenis į daržus, - pasakė Jotas ir jau žemesniu balsu: - Manau, reikia arba surasti „Lietuvio kalendoriaus“  sudarytoją ir redaktorę Danutę Balsytę arba patiems imtis šio darbo.
Gal ir N. Metus  nukelti į vėlesnį laiką, Sakykim, į sausio tryliktąja.
- O  kodėl ne į sausio 15-ją? Tuomet gal ir Balsytės nereikėtų. Gal net nelabai svarbu važiavo ji ar nevažiavo Radijo karieta, kuomet štai jo vežėjas.
- Dziedulis?
- Tuomet tikriausiai dar ne dziedulis. Juk tai būta beveik prieš 20 metų. Bet taip netikusiai krutėdami,  priartėsime ir prie trisdešimties, kol tą kalendorių išleisime.
- Manai, kad šiuo kalendoriumi turėčiau aš pasirūpinti, – ramiai pratarė Šventoji. Jotas kažką neaiškiai pamykė sau po nosimi ir tik gerokai vėliau:- Aš irgi truputį karščiuojuosi, bet, matyt, reikia sutikti: kai gerai, tai visiems  gerai, o  kai  ne,- visi į kūmus. Juk matėm, žinojome, kad reikia padėti dzieduliui. Vis šie jo kalendoriai ateję dar iš ano amžiaus. Taip, taip, patys  pažiūrėkite - paskutinis pažymėtas  trijų nulių arba 2000 metais. Tiesiog reikėtų  stebėtis, kaip su jais galima ištverti.
- Gerai, Jotai, - ramiai nutraukė jo šnektą Šventoji ir net nepamatėme, kaip jai paduotas kalendorius paniro jos gelmėse, o iš po atokiau palikto apsiausto išėjo solidus žmogus ir net nepasisveikinęs, įsiterpė į pašnekėsį.
- Dėl karietos, ponai, nereikia nerimauti. Kur kam reikės -nuvežime. O kalendoriaus leidyba irgi reikia pasirūpinti.
- Kas tai? Iš kur?- vis pakutinau lūpomis, kad, regisi, net ir šnabždesio nebuvo, tačiau išėjusysis iš po apsiausto išgirdo.
- Pabandyk atsiminti, dzieduli. Nemanau, kad sunku.
Buvo drūtas, kresnas, labai panašus į nežinia kur dingusį Ypatą, su kuriuo ilgą laiką tekę keliauti ir gyventi, bet tai nebuvo jis. Balsas girdėtas, žinomas, bet irgi ne Ypatos. Iš tiktųjų- kas jis? iš kur?
– Atsiminsi, dzieduli, atsiminsi, - vėl patikino ir sakė, kad jam smagu, jog savo dienoraščio įraše  neužmiršau prisiminti ir Dangaus Sūnų ir Dukterų. - Aš iš ten ir pirmą kartą susitikome sapne. Prisimink.
- Balsas?
- Taip, Balsas. – pasakė išnirėlis iš po Šventosios apsiausto, -palikdamas jį už nugaros ir ateidamas prie ugnies. Padavė man ranką, o nežymiai truktelėtas, pajutau kaip lengvai mano kojos pakėlė kūną: - Mes su Pranuciu, ponai, seni pažįstami, - pasakė suklususiai prie ugnies publikai. - Dar nuo to laiko, kai... – Trumpam Balsas nutilo, matyt, panoręs tiksliau atsiminti mudviejų pirmo susitikimo datą. – „Lietuvio kalendoriuje“ šis įvykis ir pažymėtas  
- Įvykis? - nustebo  Jotas.
- Manau, kad taip, - nekeitė susitikimo svarbos Balsas.- Tai buvo sunkios krizės laikas, kuomet po sudužusios Radijo karietos, užgriuvusi jos vežėjo smegenis liga, pradėjo atsitraukimą, - pakalbėjo Balsas ir kilstelėjęs dar laikomą mano ranką:- Betgi dziedulis net geriau dabar atsimena – ir šen, ir ten apie tai rašė...
Ir tuomet jau stryktelėjo raidės  A ir B.
- Taip, taip, rašė. Ir tikrai, kad ne kartą rašė.
\"Pirmyn, vergai nužemintieji, - užgiedojo galvoje papūgėlės.