Tu išeik iš sušalusio bokšto
Pažiūrėti kaip sniegenos miega
Prisiglaudę raudoniu, lyg trokštų
Tapti spanguolėm žydinčio sniego.
Paragauk vieną uogą... Ir tarsi
Tavo lūpos vėl vasarą liestų.
Ar girdi – juk varvekliai be garso
Veria mirksnį iš amžino miesto.
Vieną mirksnį... Ne ledjūrio skraistę.
Tačiau vasaros irgi atvėsta –
Kas keisčiausia. O gal gi nekeista –
Budo sniegenos skristi į miestą.