Iš ligoninės. Apie rudenį ir vasarą

Retkarčiais banguoja aplinkui: mėlyni, rudi, bespalviai. Labiausiai myliu su ašarom. Dar nemačiau lietaus juodo. Atleisk, tai tik vienas iš bandymų – skolinuosi. Jaučiu, kad skleidžiasi siela gaudžiant.
Girdžiu, krenta gulbės užburtos, mamos kavos tirščiais kankintos ir Nagio basi angelai.

Dabar ne ruduo, tik truputį panašu: metalinis lapas – negyvas lapas – miręs lapas. Graži dovana.
Bučiavo mane į skruostą girtas metalistas, ledais pavaišino, patarė plaukus auginti raudonus.

Kad nepamirščiau: mėlyną pakelį pieno rankinėn.
Juk ruduo tai ir Aurelijus, ir aš geltonų lapų fone, kad netektų proto nepažįstamas kulinaras. Man to nereikia, bet patinka.
Taigi, vandenį – naktį, o po dešimties metų tas liūdesio angelas Mamontovo. Jis ant naujos uolos už šešis šimtus litų. Ana eina pieno pirkti (vasarą). Bet tikrai liūdna.

Taharieli, Akajau, Zaruk!
O jei teigsiu, kad baikerių tatuiruotės – tik lipdukai?
vandenio