Kaip viskas paprasta ir miela,
Kada likimas turi pradžią.
Tiesiog eini per lentą – sielą....
Ir, rodos, visos atsigręžia,

Tad būna paprasta ir lengva –
Imu aš jas ir pabučiuoju.
Palauk – lenta... O ar gi lentą
Kas nors centimetrais matuoja?

Kaip viskas paprasta... Į krantą,
Aš pereinu lenta. Svyruoju?!
O po to viskas krenta, krenta,
Nes lenta sprūsta iš po kojų.

Krentu į balą – krečia šiurpas –
Purvu aplipęs, netgi maurais,
Dar tuzinas dėlių pačiumpa...
Ir žaizdos lieka bjaurios.
Bjaurios...