Nenusimink, brangioji sese,
Juk viskas bus labai gerai,
Ne mes vieni tą kryžių nešim,
Ne vienus mus draskys jausmai.

Brangioji sese, vėl pabėgi.
Vėl ten, kažkur labai toli...
Tik kur paliksim savo sielą?
Kur ją neš vėjai keturi?

Ir bus širdis sunki lyg karstas,
Ne, ne! sunkesnė dar daugiau!
Kol aš kalbu, mažyte sese,
Ilgėsimės mes vis labiau.

Sesut, nustok, nereik liūdėti!
Išmoki džiaugtis kuo turi!
Užtenka mums vieniems stovėti,
Lyg kviečiui lauko vidury.

Praeis diena, naktis jau skuba,
Gal tavo akys vėl sušvis?
Sesel, numeski juodą rūbą,
Mūs nešti pančiai tuoj nukris,

Ir tavo lūpos vėl šypsosis,
Svaigus ir šiltas bučinys...
Dabar tik kviečio varpoj supas
Skaudus, bekraštis ilgesys.