Atsarginis išėjimas

Sunki būsena tarp sapno ir košmariškos tikrovės baigėsi. Evelina atsibudo prastai apšviestame rūsyje. Ant grindų gulėjo rausvo popieriaus gniužulas. Mergina sunkiai prišliaužė prie vienintelio matomo daikto ir kiek galėdama atsargiau jį išlankstė. Kreiva rašysena išraityti žodžiai skelbė.
- Panaudok atsarginį išėjimą arba mirk.
Lidija suniurzgė.
- Sveikinu. Esame įkalintos ir aš net nežinau kas atsitiko. Kaip ten bebūtų, yra vienos durys su užrašu atsarginis išėjimas. Negaliu pasukti rankenos ar pereiti kiaurai duris. Sienos taip pat apsaugotos tuo pačiu mėšlu. Gal turi kokių pasiūlymų? O gal tiesiog gailėkim savęs kaip visada?
Evelina atsistojo, sienos sukosi keistu ritmu. Sunkiai įveikusį šleikštulį nukrypdavo link Lidijos, kuri mandagiai, bet kryptingai nustūmė ją link durų. Evelina sunkiai išlemeno.
- Na pirmyn... Duok viską ką turi. Lidija, be tavęs nesugebėsiu.
Šmėkla atsiduso ir susiliejo su savo silpnos šeimininkės kūnu. Įprastas adrenalino antplūdis susiliejus su dvasia šiek tiek atgaivino. Šamanė nužvelgė senas medines duris su lengva panieka ir spyrė. Iš pirmo žvilgsnio trapus eglinis paviršius net nesuvirpėjo. Evelina nusišypsojo nieko gero nežadančia šypsena.
- Lidija, gal aš ir negaliu išgelbėti pasaulio ar sunaikinti kiekvieno, kuris man nepatiko, bet aš galiu, galėdavau ir galėsiu sulaužyti ką tik noriu. Tai gi susiimk, man reikia visos tavo jėgos. Daužysime nors ir iki ryto.
Evelina smogė alkūne, durys pašaipiai sugirgždėjo, bet net neįskilo. Žavus ledinis kardas materializavosi virpančiose rankose. Lidija sukikeno.
- Aš maniau tu negali naudoti ledo be savo galingos buvusios dvasios. Vis dėl to tu ne tokia jau silpna kaip manai.
Pirmas kirtis perskrodė niūrią rūsio tylą...
Rudis ir jo vyresnis mentorius sėdėjo trimis aukštais toliau ir gėrė arbatą. Rudis pirmas nutraukė tylų siurbčiojimą...
- Nieko nebus. Uždaryti merginą į rūsį tavo geriausias planas? Tam tau reikėjo nugyventi šimtmečius ir keliauti per pasaulius?
Senis piktai nužvelgė arbatinį šaukštelį, lyg jis būtų kaltas dėl visos suirutės.
- Mano nuomone, tai - vienintelis būdas priversti ją sustiprėti. Pats matai, kas iš jos beliko. Radom ją kažkokiame kambarėlyje apsikabinusią butelį. Pasėdės rūsyje kelias dieną, kitą padaužys nesunaikinamas duris. Patikėk, aš žinau kaip valdyti tą brunetę.
Vaikis sugriežė dantimis.
- Tu žinai viską, jau girdėjau. Bet kokia iš to nauda. Jeigu ji ir sustiprėtų. Vis tiek to dar maža. Varnas ir sparnuotė nužudys ją. Turėtume palikti ją čia už nesunaikinamų durų...
Mentorius sukrizeno.
- Tavo nuomonė neverta šitos arbatos. Tai va vaikeli, dirbsi su manim arba keliausi padaužyti kitų durų. Patikėk, aš apskaičiavau viską teisingai. Evelina raktas iš viso šito karo. Tiesiog baik nervintis. Išeik į lauką, apsidairyk. Galu gale ne kiekvieną dieną atvyksti į kitą pasaulį.
Rudis išėjo murmėdamas ką jo nuomonė reiktų padaryti visokiems laiku ir erdve besinaudojantiems valkatom. Į žalsvą apsiaustą susikusį šviesiaplaukė išsliūkino iš už durų kurios Rudžio nuomonė vedė į vonią. Senis linktelėjo.
- Pati girdėjai. Labai įtarus tas jauniklis. Saugok, kad nesužeistų kokio svarbaus miestiečio. Noriu naujų galių, taigi skubink savo žmones.
Mergina kostelėjo.
- Tu jį paaukosi ar ne?
Senis pabeldė į stalą tris kartus.
- Nešnekėk tokių dalykų, dar prišauksi...
Abipusis kvatojimas pripildė kambarį.

Spėjimas

Pilkšvas miestas vangiai kvėpavo. Šaltis, persmelktas erzinančios drėgmės tik stiprino šlykštų irimo pojūtį. Keli praeiviai blyškiai mėlynais apsiaustais skubėjo nežinia kur ir net nepastebėjo Rudžio. Jis sukando dantis: noras trenkti, deginti, sunaikinti šitą magų susuktą melo lizdą stiprėjo. Demonas prakalbo neįprastai švelniai lyg niekada ir nebūtų buvę kitaip:
- Nurimk neturim laiko tokiems džiaugsmams. Geriau pagalvokime iš kur senukas ima savo galias juk manęs tai yra kito demono nebeturi. Antra: kol kas dar negavau taip dosniai pažadėtos atminties. Trečia: labai jau jis mėgsta žudyti visus dėl tų bandymų. Kodėl demonus jis paleidžia?
Vaikis sunkiai pakratę vis ilgėjančius plaukus.
- Penkta: mus seka mergina žaliu apsiaustu. Tarkim žinočiau visus atsakymus. Ką tai keičia jis vis tiek stipresnis. Galias aišku ima iš runų dar atima iš visų ką tik randa. Tie vadinami bandymai žinoma aukojimai. Jis žinoma nori sustiprėti. Jo tikslas sutvarkyti gimtąjį pasaulį ar bent jo atspindį. Gerai būtų, bet demonų armija surinkta iš visų 253 ar daugiau realybės linijų prisidės prie šio kilnaus plano. Išvados visai geros: pažįstu save, net ir senstelėjusį vienu kitu šimtmečiu. Vienintelis veiksmas, kurį įvykdysime. Priremsime prie sienos tą žalsvą šnipę ir išmušim iš jos dar keletą įdomių smulkmenų.

Rudis nusišypsojo, apsisuko ir sviedė saują melsvų liepsnelių. Mergina instinktyviai prisidengė rankove, kuri užsiliepsnojo lyg degutu įtrinta pliauska. Ji nespėjo sušukti, grubus smūgis į smilkinį privertė ją prarasti sąmonę. Rudis palingavo galva lyg ir nusivylęs šnipes silpnumu, o gal tiesiog sugriebė neaiškus sąžines priekaištas eilinį kartus partrenkus moterį. Jis atsargiai ją pakelė ir pajudėjo apleisto sandėlio link. Keista, kad kur tik bekovotum visada rasi apleistą gatvę pribaigti jau ir taip gulintį priešą. Demonas suniurzgė:
- Susikaupk ir įsijausk į vaidmenį. Jau visai užmigai to pensininko mokinys be abejonės.
Rudis nudrėbė belaisvę.
- Kelkis ir atsakinėk į klausimus. Jeigu nusprendei didvyriškai tylėti teks tave iškepti gyvąja žodžio prasme.
Mergina sunkiai praplėšė akis.
-Aš dar neišgirdau klausimų. Pirma mušam po to klausiam? Aš tau padėsiu. To prakeikto visažinio senio šiam miestui visai nereikia. Jo tobulas pusiausvyros suvokimas pasižymi tuo, kad jis naikina visus kurie jo nuomone artina rato apsisukimą. Tu, deja, dar per silpnas ir per jaunas. Turiu tau šiokį tokį pagalbininką. Kitą demoną užantspauduotą pakabuke. Banalus, bet veiksmingas padaras atkreipsiantis miestiečių dėmesį.
Vaikis šyptelėjo:
- Jaunas, bet labai įtarus. Taip paprastai, o kur dingo slaptumas? Juk reikia dorus miestiečius saugoti nuo keistų dalykų.
Šviesiaplaukė prunkštelėjo:
- Tai ir saugau nuo tavęs ir tavo bjauraus kompleksuoto varianto. Vietiniai užlaikys senuką, o tu pasiimk Eveliną ir ieškok demonų armijos. Gal pokalbis su jais dar sumaišys situaciją į gerą.
Žalioji kepuraitė numetė pakabuką ir dingo su lapų sūkuriu. Rudis pakelė paprastą varinį diską ir užsidėjo ant kaklo.
- Va to ir trūksta dar vieno demono. Beviltiško šturmo dėl kurio žus vietiniai magai. Bet velniop, juk smagiausia, kad turėčiau žinoti kur galėjo pasislėpti ta armija.
Demonas sukrizeno:
- O man nepatinka, kad susitikinėji su kitu demonu. Ar gražus bent pažiūrėkim...
Rudis nusikeikė ir brukštelėdamas per pakabuką sunaikindamas seną barjerą.
Porą minučių niekas nepasikeitė. Iš lengvų dūmų sruogų susiformavo sulysęs raudonplaukis, bet aiškiai moteriškas kūnas. Ji nusišypsojo:

- Aš nemirtinga. Aš sukubė plačiai žinoma iš nelabai padorių ir kruvinų legendų. Tavo paslaugoms, nors jau ir turi gana stiprų sparnuotį. Aiškink situaciją, vis dėl to mane uždarė į pakabuką kai čia augo žavus miškelis.
Dvigubas šeimininkas kostelėjo:
- Tu gal drabužį susikurk kokį. Man dabar tikrai ne tas galvoj. Ilga istorija, bet pulsim neįveikiamą priešą gelbėsim pasaulį, o gal netgi daugiau. Ieškom sparnuočių armijos identiškos manam demonui. Gelbėsim mano merginą iš rūsio, kuri turėtų išspręsti viską nors viskas nuo jos ir prasidėjo. Romantiška istorija kaip tik tau.
Juoda suknelė grakščiai apgaubė išsekintą, bet beveik tobulą kūną. Iškėlusi rankas ji suriko:
- Tegu emocijos užverda kaip senais gerais laikais.
Būrelis vyrų pilkais apsiaustais nusekė paskui demonę ,o prie jų lyg į šviesą traukiami vabzdžiai rinkosi kiti.
Rudis sušnypštė:
- Žinai, tikrai graži. Kažkuo tikrai primena tave savo pasibaisėtinu pasitikėjimu savimi.
Demonas nutylėjo pirmą kartą neturėdamas ko pridurti. Greičiausi vyriškiai jau laužė paradines duris į viešbutį.