9.

Kitą rytą senelė išėjo į daržą anksti. Už lango girdėjosi triukšmas, todėl net nesiartinau prie lango. Apsirengusi ir papusryčiavusi nusprendžiau, kad reiktų pasidairyti po senelės daiktus. Tai buvo vienas iš mano mėgstamų užsiėmimų, nes visi jos daiktai buvo gan seni ir paslaptingi.
Indaujoje tvarkingai sustatyti žėrėjo krištolinė saldaininė ir taurės. Taip čia buvo ir kitų indų rinkiniai. Ant seno kosmetinio stalelio stovėjo daug įvairių kvepalų buteliukų ir kremų. Taip pat keli senoviniai šepečiai, plaukų segės. Patraukusi prie televizoriaus radau seną meškiną, kuris judina rankas pasukus raktelį, esantį jo nugaroje. Tai labai mėgstamas mano žaislas, nors ir siaubingai senas. Jis visada stovėdavo ant televizoriaus ir niekas nedrįsdavo keisti jo buvimo vietos. Toliau sekė rašomasis stalas. Ant stalo, kaip visada, stovėjo telefonas, lempa skaitymo akiniai keli laikraščiai ir tušinukai, skirti spręsti kryžiažodžiams, taip pat nuotraukų albumas.
Pamačiusi nuotraukų albumą giliai įkvėpiau ir iš lėto atverčiau pirmą puslapį. Jame man šypsojosi senelė laikanti ant rankų mergaitę. Nuotrauka buvo sena, juodai balta ir turėjo aplankstytus kampus. Ant rankų senelė laikė mano mamą. Dar keli lapai senu nuotraukų ir prasidėjo naujesnės, spalvotos nuotraukos. Vienoje iš jų aš šypsausi ir laikau didelį saldainį, kuris atrodė toks didelis, kaip mano galva. Kitoje lakstau su milžiniška skrybėle ir gaudau drugelius. Kitoje nuotraukoje mama bando pagauti mane, kad nenukrisčiau ir nesusižeisčiau.  Ji visada mane labai saugojo, bijojo, kad kas neatsitiktų. Dar kitoje nuotraukoje mama tik žiūrėjo mėlynomis akimis ir šypsojosi. Ji atrodė tokia laiminga, be rūpesčių. Išsiėmiau nuotrauką iš nuotraukų albumo, kad galėčiau įsižiūrėti atidžiau. Ašaros pačios pradėjo riedėti skruostais ir tai sustabdyti jau nebegalėjo niekas. Visada stengiausi neverkti, tačiau tai padaryti, kai likdavau viena buvo ypač sunku.
- Ar Tau viskas gerai? – Išgirdau už nugaros vyrišką balsą.
Atsisukti nenorėjau, nes kaip ir minėjau, nemėgstu, kai kas nors mato mano ašaras. Nusišluosčiau drėgną veidą ranka ir atsakiau:
- Viskas gerai, - tada atsisukau ir pamačiau į mane žiūrintį nustebusį Tomą. Ir kaip aš neišgirdau, kad jis baigė darbą ir atsėlino į namus. – Ar ko norėjai? – pakeičiau temą.
- Tik pasakyti, kad jau baigiau...
- Puiku, pasakei, dabar gali eiti.
- Aš negaliu Tavęs taip palikti. Atrodai siaubingai. – Pasakė Tomas sutrikusiu balsu.
Man tik to ir betrūko, kad kažkoks darbininkas man aiškintų, kaip aš turiu atrodyti.
- Ačiū, bet man viskas gerai. Gali eiti. – Pasakiau  šaltai ir nusisukau.
- Kas ta moteris nuotraukoje? – tyliai paklausė.
- O Tau neatrodo, kad esi per daug smalsus? – atšoviau.
- O gal čia visuotinė paslaptis?  Ji panaši į Tave. Gal tai tavo mama? – Balsas jau buvo toks kaip visada.
- Taip  tai mano mama.
- Keista niekad jos nemačiau.
- Na, gal todėl, kad mirusi. – vėl pamačiau tą užuojautos kupiną žvilgsnį. -  Ir išvis, ko aš čia aiškinu nepažįstamajam apie savo šeimą, juk sakiau, kad gali eiti, turbūt turi nuveikti daug kitų darbų, pavyzdžiui suvažinėti kokią merginą miške. Iki. – Jaučiau kaip vėl akyse kaupiasi ašaros. Ko jis pristojo prie manęs? Gal visai neturi ką veikti?
- Na, iki. Ir kas su tavim negerai? Net pasikalbėti be pykčio protrūkių negali.
- Ne su tokiu kaip tu aš turėčiau kalbėtis. – pasakiau piktai.
- Tu manęs visai nepažįsti. Todėl neįsivaizduok, kad pažįsti. - Pasakė Tomas ir nuėjo durų link.
Taip ir likau sėdėti sustingusi prie rašomojo stalo. Pamanykit, aš jo nepažįstu. O ką čia galima pažinti? Netašytas kvailys be jokių manierų ir supratingumo. Ir kodėl jis turėjo mane pamatyti apsiverkusią?