Pelkė
Ruduo. Keistas ruduo. Vėjas akėja medžių lapus. Lupa, plėšia, drasko. Žvelgiu pro langą į svirduliuojančius, apsvaigusius klevus. Iš tikrųjų nematau jų, tik girdžiu kaip vaitoja vėjo skriaudžiamos šakos. Jaučiu, kad tai neišvengiama.
– Austėja, ko taip susimąstei? Neįdomu tau čia?- ironiškas Vilmos tonas privertė atitraukti žvilgsnį nuo įnirtingo šešėlių žaismo.
– Ne, laibai įdomu... Tęskit. Man tik pasirodė, kad kažkas už lango...- susigėdusi ištariau pirmą į galvą šovusį pasiteisinimą. Bet, atrodo, tas pasiteisinimas liko nenugirstas.
– ...dar čia planuoju sienas perdažyti kita spalva. Ta žalia visai man nepatinka. Tik asilas galėjo taip nudažyti. Jaučiuosi kaip pelkėj. Kartais net dumblu atsiduoda ... – Vilma tęsė savo monologą apie naujausią pirkinį ir ateities planus, o aš girdėjau tik pasakojimo nuotrupas, atrodo, tolimą, sunkiai suvokiamą šnabždesį.
Akis įbedžiau į žalsvas, pasmerktas sienas. Ir tikrai – tai pelkė, brūzgynai ar krūmynai. Bandžiau žvilgsniu prasibrauti, praslysti, bet žaliosios sienos nepasidavė, nepakluso man, tad nieko nepešusi turėjau žvilgsnį mesti kitur. Nužvelgiau visų sėdėjusių prie stalo veidus. Rasos tamsios raganiškos grabanos pritariamai linksėjo kartu su ja, o išblyškęs veidas išdavė nuovargį. Šalia jos sėdėjęs Jonas, nuleidęs akis į mobilųjį, padėtą ant stalo, tuštino vyno taurę. Kamilė vis giliai atsidusdavo ir savo šviesiom, kiek primerktom akim maldaujamai žiūrėjo į Vilmą, tikėdamasi, kad ji liausis ir visi eisime miegoti. Valdas vos laikė pyktį. Mačiau, kaip jis trupino pirštais duoną ir įkyriai, akis išlupęs, mėtė kupinus nepasitenkinimo žvilgsnius. Vilma to nepastebėjo. Gal labiau nenorėjo pastebėti. Ji buvo šios pelkės karalienė. Monarchai negirdi pavaldinių. Sustingau. Mano žalią, spygliuotą žvilgsnį atrėmė juodas, aklinas Tadiko žvilgsnis. Į mane žiūrėjo nebūtis. Juoda, baugi, viską žudanti. Akėjo odą, skverbėsi į mano kūną. Ko ieškojo? Negalėjau to leisti. Pašokau nuo kėdės ir vos išlemenau:
– Einu... einu į virtuvę vyno atnešti... baigėsi...
– Ai, nepastebėjau. Paimk ten Valentin Bianchi vyno. Jis padėtas ant spintelės. – netikėtai atsakė Vilma.
Maniau, ji neišgirs manęs, o aš išsėlinsiu kaip katė pasigavusi pelę. Staigiai pasukau link virtuvės.
– ...tą vyną Rokas parvežė dovanų iš Argentinos. Manau, tinkama proga atkimšti šį vakarą... – dar vis girdėjau Vilmos monologo nuotrupas. Kada ta beprotybė baigsis? Tušti paistalai apie viską ir apie nieką.
Įsvirduliavau į virtuvę. Tamsu. Papurčiau apsvaigusią galvą ir dešine ranka ieškojau jungiklio sienoje. Pagaliau. Šviesu. Kaip žadėta, ant spintelės radau butelį. Tik kamščiatraukio nematyti. Staigiu judesiu atitraukiau stalčių. Kalnas geležių. Pirštų galais perbraukiau per metalinio kalno viršūnę, tikėdamasi iš karto pagauti reikiamą įrankį, bet visi jie buvo vienodai nepagaunami, vienodai šalti, vienodai geležiniai. Geležinės rankos netikėtai apglėbė mane per juosmenį. Ne, tai buvo letenos. Stiprios, sunkios, nepakeliamos. Vėl sustingau kaip driežas pajutęs pavojų. Jutau spyglius, duriančius į paausį. Keista, jie šnibšdėjo burtažodžius ar užkalbėjimus.
– ...Ladnie vigliondaš... - Tadiko balsas drėskė man per ausį.
Tai nebuvo Tadikas, Vilmos pusbrolis. Tai buvo lokys, užuodęs medų. Jo šeriai tarsi adatos skverbėsi į kaklą, bandydami pasiekti gyslas, arterijas ir iščiulpti gyvastį. Supratau, mano gyslomis tekėjo medus. Palengva atsisukau. Vis dar sukosi galva. Plaukuose pajutau virpesį. Bitės. Ne, tai ne bitės įsivėlė į plaukus, o geležinės letenos šukavo mano plaukus tarsi menkavertes pakulas. Kažkas sakė, mano plaukai - šilko gijos, besidriekiančios per du pasaulius. Iš jų buvo galima nuausti ploniausią audeklą, sapno, svajonės ar iliuzijos skraistę. Dabar tai tik pakulos. Ir nieko daugiau. Užuodžiau svaiginantį pušų kvapą, sumišusį su čiobrelių aromatu. Dar labiau apsvaigau. Saldumas užliejo visą kūną. Pasidariau slidi slidi kaip žaltys. Išslydau, išsirangiau iš metalinių gniaužtų. Greitu, bet sunkiu žingsniu, net neatsisukudama, išėjau iš virtuvės. Jaučiau į nugarą įbestą aštrų, kaip peilį, Tadiko žvilgsnį. Jis mane žeidė. Vos vilkdama sunkias, medaus pilnas kojas praėjau pro stalą.
– Auste... kas tau? Kur eini?- Kamilė kiek sutrikusi kreipėsi į mane. Apsimečiau, kad negirdžiu.
– Ei, ei!- Vilma nesusilaikė neparodžiusi savo valdžios.
– Palik ją ramybėje. Jai reikia pakvėpuoti grynu oru. Čia labai tvanku. – iš pelkės vadavo mane Rasa.
– Vėjas jau aprimo, tai nieko jai neatsitiks...– man nueinant, Jonas dar kažką murmėjo. Turbūt, visi juo patikėjo.
Daugiau nieko nebegirdėjau. Šliaužiau pro verandą, palikdama ant grindų dvi klampias medaus upes. Tikėjausi, kad niekas jomis neplauks paskui mane. Išsiveržiau pro duris iš svaiginančios pelkės. Į veidą padvelkė gaivinanti vėsuma. Prisėdau ant suoliuko ir žvelgiau į tamsą. Vaizduotė žaidė. Vietoje klevų regėjau milžinus, mojuojančius rankomis ir bandančius pasiekti dangų, o aš buvau keistas medis šaknimis į dangų, šakomis į žemę... Šakomis į žemę, šaknimis į dangų.... Šaknimis į dangų, šakomis į žemę... Burtažodžiai, skambėję mano galvoje, virto siluetu, išnyrančiu iš tamsos.
– Labas. Aš esu Žilvis. Kelią užvirto medžiai. Negaliu išvažiuoti. Po valandos draugai atvažiuos manęs pasiimti, o iki tol niūru sėdėti pamiškėj. Pamačiau šviesą, tai nutariau čia užsukti. Tikiuosi neišsigandote.- tiesdamas į mane dešinę ranką prabilo siluetas, dabar jau žmogiškas.
– Aš esu Austė.- nepatikliai žvelgiau į nepažįstamąjį, bet, visgi, ištiesiau ranką. Ledinė ranka. Šaltis nupurtė visą kūna. Greitai atsitraukiau.
– Matau, sušalai. Eik į vidų. Kas nors tau arbatos padarys. Aš dar čia truputį pasėdėsiu. - kodėl aš taip pasakiau? Nebesvarbu. Siluetas jau žengė pro verandos duris ir nyko toje pelkėje. Dar keletą minučių sėdėjau tamsoje. Giliu kvėpavimu bandžiau sugerti visus nakties šešėlius, audrinusius mano vaizduotę. Sukaupiau jėgas ir atsistojau. Vėl žengiau į pelkę. Prie stalo mano vietoje sėdėjo Žilvis. Iš kažkur atsirado ir man kėdė. Sėdėjau priešais jį. Dabar aiškiai mačiau jo veidą. Šviesi oda, šviesūs plaukai ir žalias žalias žvilgsnis. Akių rainelėse žaižaravo žvynai. Turbūt, ir čia suveikė mano vaizduotė. Pasitryniau akis, bet vaizdas nesikeitė.
– O...Pagaliau Laumė ryžosi įžengti į pelkę. - Pro kreivą Žilvio šypsnį išsiveržė man dedikuotas sakinys.
– Jokia aš Laumė ar kita mitologinė būtybė. Aš Aust... - bandžiau parodyti savo nepasitenkinimą, bet tardama savo vardą supratau, kad tai juokinga. Mano vardas bičių deivės. Nutilau. Mačiau, Žilvis patenkintas šypsojosi, o kiti smalsiai į mus žiūrėjo.
– Dar žinau, kad tavo gyslomis teka medus, tavo šilkiniai plaukai driekiasi per du pasaulius, tavo akių rainelėse spygliai, tavo žodžiai - burtažodžiai... - negalėjau klausyti jo žodžių. Jis buvo Aš. Aš buvau Jis. Jis viską žinojo. Aš jį sukūriau...
***
Taip. Aš jį sukūriau. Sakė, jokio Žilvio tą vakarą nebuvo ir istorija buvo kitokia. Tą vakarą aš neišslydau, neišsirangiau iš Tadiko gniaužtų. Buvau apsvaigusi. Taip sureagavo stiprūs vaistai ir taurė vyno. Sakė, neturėjau taip elgtis. Mane išvadavo peilio ašmenys. Tada, stovėdama prie spintelės, išvydau iš stalčiaus kyšančią peilio rankeną, stvėriau ir... Žilvis buvo. Tik ne tą vakarą. Anksčiau. Ir jo vardas buvo kitas. Aš ir jį nužudžiau... Savo žodžiais aštriais, kaip ką tiktai pagaląstais dalgiais, užkapojau. Jis išėjo... Tyliai, tyliai... Bijau surinkti iš garsų ir sulipdyti jo tikrą vardą. Aš jį vėl sukursiu... Sukursiu ir vėl nužudysiu... Tai neišvengiama... Amžinas prakeikimas... Tebūnie jis Žilvis. Tik Žilvis... Jis nebeateis, nebeprasibraus pro minkštas, baltas sienas. Dienų dienas tupiu kampe ir žiūriu į lubas. Laukiu bausmės. Užmėtykite mane akmenimis, išsunkite, išgręžkite iš manęs medų ir tikėkitės, kad tai pasaldins jūsų sūrius gyvenimus. Aš LAUMĖ. Aš RAGANA. Aš keistas MEDIS... Šakomis į žemę, šaknimis į dangų....Šaknimis į dangų, šakomis į žemę...Šakomis į žemę, šaknimis į dangų...