8.

8.

Įvažiavome į aptvertą atokią teritoriją maždaug už 10 minučių kelio nuo miestelio. Akmenuotas keliukas vedė namo link. Visur kaip kilimas žaliavo tobulo žalumo ir ilgio žolė. „O taip, tie žmonės tikrai prižiūri savo kiemą. Tokią tobulą veją mačiau gal tik filmuose. Be to, kaip ji gali išlikti tokia žalia, kai lauke kiekvienas augalėlis leipsta nuo kaitros.“
Namas buvo tikrai įspūdingas. Su dideliais langais, plačiomis stiklinėmis durimis. Daug medienos, o tinkuotos dalys buvo šviesiai kreminės spalvos. Tikras vasarnamis. Man net atvipo žandikaulis, kai pamačiau tokį grožį.
Matas turbūt pamatė mano susižavėjimą ir tarė:
- Gražu, ar ne? Dauguma žmonių renkasi vasarnamius prie jūros, bet čia kur kas geriau ir ramiau.
- Čia labai gražu, - tariau vis dar dairydamasi po nuostabią aplinką.
- Na, eime į vidų. Aprodysiu kambarius.
Patraukėme į vidų. Įžengus pro duris patekome į erdvų holą, kuriame buvo didelis veidrodis su įmantriais rėmais, spinta drabužiams ir labai daili minkšta sofa. Iš holo nuėjome tiesiai į svetainę. Ten buvo labai šviesu ir erdvu. Svetainė buvo tarsi padalinta į kelis sektorius. Vienoje pusėje pastebėjau gražų židinį, netoli jo žemas kavos stalius ir keli foteliai. Kitoje erdvėje ant sienos kabojo milžiniškas televizorius , o prieš ji didelė sofa. Taip pat ten buvo ir  galinga muzikos aparatūra. Ant žemės tysojo, spėju, natūralaus kailio kilimas. Svetainė atrodė nuostabiai, o geriausia jos dalis didelės stiklinės durys vedančios į didelę terasą, esančia tiesiai priešais ežerą.
- Čia nuostabu, - gerėdamasi tariau.
- Ačiū. Gal nori ko nors išgerti? Limonado?
- Taip, ačiū.
Matas pasisuko ir nuėjo į virtuvę, kuri nuo svetainės buvo atskirta tik baru su dailiomis aukštomis kėdėmis. Virtuvė, kaip ir visos namo dalys, buvo erdvi ir įrengta labai moderniai. Iš milžiniško šaldytuvo Matas paėmė dvi skardines limonado ir padavė vieną iš jų man. Paėmiau skardinę ir nuėjome pasidairyti po terasą.
Terasoje stovėjo kiemo baldai: medinis stalas ir kėdės su minkštomis pagalvėlėmis. Išsirinkau kėdę, esančia priešais ežerą.  
- Tai kaip sugalvojai man paskambinti? – paklausė Matas.
Juk negalėjau jam sakyti, kad viskas tik tam, kad išmesčiau iš galvos Tomą.
- Tiesiog pasiilgau, - sumelavau.
- Taip greitai?
- Na aš turbūt linkusi prisirišti. – Vėl sumelavau, nes aš kaip tik neprisirišu prie žmonių taip greitai, bet juk iš padėties kažkaip reikėjo gelbėtis.
- Ak, mat kaip... Tai ką norėtum veikti? Gal pažiūrim kokį filmą?
- Puiki mintis.
Kadangi jau susimoviau su tuo melu filmas pasirodė  gera idėja, bent jau nereikės daugiau kalbėti. Man tikrai reiktų nustoti kalbėti, išvengčiau daugybės nemalonių situacijų.
Taigi Matas įjungė filmą per savo didįjį televizorių ir pradėjome žiūrėti kažkokią romantinę komediją. Na, žinote, visi tie filmai su laiminga pabaiga. Tikrai maniau, kad jis šį filmą įjungė tik dėl manęs, nebuvo panašu, kad toks vaikinas žiūrėtų romantines komedijas. Iš tikrųjų ir aš pati jų nemėgau, bet kai tiek prisišnekėjau terasoje, tylėjau kaip vandens į burną prisisėmusi ir net nedrįsau visko gadinti dar labiau.
Filmo metu, kaip įprasta Matas pasirąžė ir visiškai „netyčia“ jo ranka apkabino mane. Tai nutiko per patį bučinio scenos įkarštį. Aš šiek pasislinkau arčiau jo ir prisiglaudžiau. Matas kvepėjo maloniai, toks svaiginantis jo odekolono kvapas iškart apsuko man galvelę. Ir kas galėjo pagalvoti, kad atvažiavusi į tokį mažą miestelį sutiksiu tokį gražuoliuką. Tikrai ketinau jį nufotografuoti, draugės mirtų iš pavydo. Apie nieką daugiau ir negalvojau, kaip nuostabu buvo glaustis prie Mato. Taip ir likome sėdėti iki filmo pabaigos.
Po filmo Matas parvežė mane namo ir kaip praeitą kartą atsisveikindamas apkabino. Jam nuvažiavus apsidairiau ar nėra Tomo. Jo nesimatė, o krūva sukapotų malkų gulėjo netoli namo. Deja, tai buvo tik dalis darbo, reiškė, kad ryt laukia toks pats ankstyvas rytas...
Voveriukas