(Ėjimas – tai gyvenimas, jo pažinimas ir laimė)

Neatsigręžk į sutemas, ne jom esi tu skirtas,
Žiūrėk tiktai į priekį, kur žiebiasi viltis
Išvysti aukštus kalnus, jų klonius nepažintus,
Įbrist į upių vandenį, į ežerų vilnis.

Ir vieną dieną, kai medis plačiašakis
Pavėsį gaivų tau savo dovanos,
Išgirsi dainą - laisvo vėjo šneką,
Svajonės aidą dar gimusios namuos.

Kiekvienas kelias tavo, jei juo nusprendei eiti,
Nors įkandin ir gąsdins, kad bus sunku,
Galbūt antri grasins, treti ims niekint, peikti –
Kam eit ir vargti išvaikščiotu taku.

Tik ir tada - klausyk širdies, tegul svajonė veda,
Jinai viena lyg paukštė niekad nenuvils,
Kaip kad pavasarį baltiems žiedams skardeno,
Į ryto šviesią dainą atėjusį priims.

Kiek kas ir kur beitų, dangus virš jų vis kitas,
Ir pakelių spalva kas kart visiems nauja,
Šimtai kelionių knygų pasauly parašyta,
O žemės paslaptis lig šiol neatskleista.

Neatsigręžk į sutemas, į jų tingius šešėlius,
Gyvenimas tik ten – pasirinktam kely,
Svarbiausia - nesustoti į vieškelį išėjus,
Atmerktomis akim kasdien priimti jį.