Prisiminimai vienutėje (dvikova)

Akis vis dar skaudėjo. Nežinau, ką jie panaudojo, bet mačiau ne geriau už kurmį. Mano regeneracijos bandymai nieko nedavė. Rankomis braukiau per sienas, kurios liudijo, kad čia - kalėjimo vienutė grubiomis akmeninėmis sienomis. Kobalto žiedas ant kaklo - irgi standartinė kalinimo priemonė. Tos sienos turi kažką ypatingo: tokias rasi tik kalėjimuose ir jų su niekuo nesumaišysi. O gal čia kalta mano patirtis? Pabuvojęs dešimtyse tokių vienučių tapau sienų ekspertu... Kišenėse sugraibiau  cigaretę ir žiebtuvėlį. Šį kartą tai tikrai bus mano paskutinė cigaretė. Mintyse iškilo senio Felikso atvaizdas. Žinau, ką jis pasakytų: „ Nėra kalėjimo, kuris sulaikytų galingą magą...“.  Aš galėjau ištirpdyti grotas, pramušti apsauginį lauką, bet kaip aklajam rasti išėjimą iš kilometrus besitiesiančių požemių, kurie sudaro garsųjį Hado kalėjimą. Iš pykčio trenkiau į sieną. Sumauta ironija - aš nemažą savo gyvenimo dalį užsiėmiau gydymu - gražinau regėjimą sužeistiems kare - ir esu vienas iš nedaugelio pabėgusių iš Hado. Jaučiausi toks galingas ir nesulaikomas. Subūriau garsiąją nusikaltėlių organizaciją „Prakeiktųjų ratas“. Organizaciją, kuri versdavo karalius ir dingdavo su valstybių iždais. Bet vis tiek pasiekiau savo omegos tašką. Mano nieko nereginčios akys - puikus įrodymas, kad visi pasieksime liepto galą. Juokingiausia, kad kažkada buvau nedidelio miesto žiniuonio mokinys. Gydymas, žolelės, šventinimas... Įdomu ar man rengiama vieša egzekucija? Vieną kozirį aš galbūt dar turiu...  Hado sargai galėjo mane kankinti ar užsiundyti pragaro skalikais. Bet turbūt linksmiau mane čia kalinti, kol išprotėsiu ir pats nusisuksiu sau sprandą. Tegu valdžios vyrai dalina skambius pavadinimus į kairę ir į dešinę - čia ne pragaras. Aš galiu apsaugoti savo sielą. Iš bato aulo ištraukiau ten paslėptą raudoną tabletę. Praminiau šį narkotiką Nostalgija - puikus mišinys grąžinantis į praeitį...

Aš gulėjau ant žolės nedidelės kalvos viršūnėje, saulės spinduliai nušvietė apačioje esantį kaimą. Patikrinau savo riešą - jokios tatuiruotės, vaizduojančios liepsnojantį ratą, kuri vėliau taps Prakeiktųjų rato simboliu. Narkotikas permetė mane visu šimtmečiu atgal. Žinoma, tai nėra kelionė laiku (tam niekada nepakaks energijos), čia atgaivintas prisiminimas. Atsidusęs nuėjau į žiniuonio namą. Ten išverčiau knygų spintą ir karštligiškai ėmiau ieškoti knygų apie regeneraciją. Tai, žinoma, beprasmiška: apie gydymą žinojau daugiau negu didžioji dalis šitų garsių autorių. Bet gal kokio stebuklo dėka pasąmonėje užsiliko papildomas faktas apie nervinių ląstelių regeneraciją. Iš pykčio mėčiau knygas pro langą, visus minėtus būdus jau išbandžiau vienutėje. Karčiai juokdamasis atsiverčiau žiniuonio pradžiamokslį. Jau ketinau jį suplėšyti į gabalus, kai smegenis perskrodė žaibas. Epilobium hirsutum magicis. Pradžiamokslyje puikavosi šio augalo aprašymas ir paveiksliukas. Pasimokęs pas senąjį Feliksą įpratau naudotis gryna energija. Žolelės man atrodė skirtos močiutėms ir tokiems kvailiems žiniuoniams kaip mano buvęs mokytojas. Kam naudoti augalus, kai gali pasisemti visur esančios energijos ir atlikti daug didesnius stebuklus. Tikėkimės, mano kaltintojai galvojo panašiai... Išgirdau lėtus sunkius žingsnius. Tai, žinoma, bjaurus senas žiniuonis Simplicijus. Magijos dėka žmonės atjaunėdavo, bet jis vidumi išliko bjauriausias šio pasaulio senis. Įėjęs į vidų jis pradėjo pasakoti, kad mano porą savaičių gydytas ir slaugytas Feliksas yra žinomas nusikaltėlis ir turime jį išduoti šventosios Trejybės ordinui. Įkvėpiau ir sustabdžiau prisiminimą. Aš nemėgau Simplicijaus ir trūkus kantrybei paverčiau jį pelenų krūva. Bet du kartus žudyti jo nenorėjau. Viskas pavirto į spalvotą kaleidoskopą... Po akimirkos jau sėdėjau bare pilname švenčiančių apgirtusių kareivių. Oras tiesiog mėlynavo nuo cigarečių dūmų. Mūsų pirmasis užimtas miestas, nuo to laiko žinomas kaip Sinurbis... Feliksas papsėjo trumpą cigarą - jis buvo laikomas vienu pavojingiausių Šventosios imperijos nusikaltėlių. Kita vertus jis laikė šventąją Trejybę, imperatorių ir karalius tikraisiais nusikaltėliais, o mes, jo nuomone, turėtume atstovauti naujos epochos įstatymui. Manau, šį reiškinį galima pavadinti moraline simetrija. Proto balsas kuždėjo, kad turiu grįžti į vienutę ir kažkokiu būdu gauti žolelių. Daiktus kurti gana lengva, bet augalų iš akmenų neužauginsi. Mėgavausi prabėgusių dienų atmosfera, kai atrodė, jog tuoj nuversime imperatorių ir valdysime pasaulį. Priešas po Sinurbio ir kitų miestų užėmimo sudavė mums daug skaudžių smūgių, bet jie  nesuprato, kokį vaidmenį tuose užėmimuose suvaidino tai, ką tie idiotai vadino kosmetine magija. Mes pasiekėme daugiau negu panaikinti randus ir subjaurojimus. Įmanoma ir visiška metamorfozė. Tai pasitarnautų mano pabėgimui, jeigu tik turėčiau organinės medžiagos, kurią paversčiau žolelėmis ir atgaučiau regėjimą...
Uždėkite man kvailio kepurę ir vadinkite Jonu - net Hade maitina, o ta suplėkusi duona gali pavirsti medicina. Įkvėpiau ir nutraukiau Nostalgijos poveikį. Kaip Nostalgijos išradėjas, eksperimentų keliu išmokau valdyti narkotiko poveikį. Mane vėl apsupo tamsa ir grubios sienos. Apgraibomis suradau duonos kepalą ir vandens. Įsikandęs į pirštą krauju negrabiai braižiau alcheminį trikampį. Aklam buvo sunku spręsti apie savo darbo rezultatą. Po velnių, čia pradinuko užduotis... Susikaupiau ir mestelėjau energijos. Pajutau, kad man pavyko. Aš ne veltui - geriausias šimtmečio magas; norint mane sustabdyti reikėjo išdeginti ne akis, o smegenis. Surinkęs žoleles užvirinau jas vandens puodelyje. Iš marškinių rankovės sumeistravau tvarstį; išmirkęs jį skystyje užsirišau akis. Abejojau, ar tie idiotai iš tikrųjų suprato, ką sugavo. Jie greičiausiai mano, kad aš vagis Ferrumas.  Su šia nauja tapatybe gyvenau dvidešimt metų. Nusikaltimų vertų egzekucijos neatlikau. Du sargybiniai ir kelionė į kobalto kasyklas, kur, jų nuomone, kobaltas blokuoja magiją. Iš vienutės išeisiu laisvu žmogumi, telieka laukti...
Po aštuonių dienų aš vėl mačiau( bent jau spėju, kad prabėgo tiek laiko,mat vienutėje atsirado aštuoni padėklai). Devintosios pradžioje, dar nesulaukus padėklo, išgirdau žingsnius. Paruošiau savo mėgstamą užkeikimą - aukos širdies raumuo pažeidžiamas negrįžtamai per sekundę. Šitą užkeikimą sunku atskirti nuo įprasto infarkto. Nulindau į vienutės kampą ir apkabinau kelius rankomis, kad atrodyčiau ypatingai apgailėtinai. Ant grindų palikau nesuvalgytos duonos - tegu galvoja, kad nugrimzdau į depresiją ir noriu tik mirti. Pirmasis sargybinis pasirodė esąs raumeningas žaliūkas suplota nosimi ir bjauriu randu ant skruosto.  Jis nedėvėjo šalmo, todėl pastebėjau, kad jis plikas. Antrasis sargybinis buvo moteris vilkinti pilka mantija ir rankoje laikanti trumpą skeptrą. Na ir kodėl taip nesiseka? Nemėgstu žudyti moterų. Anksčiau Hade jos nedirbdavo. Burtininkė išjungė apsauginį lauką, žaliūkas atrakino kameros duris. Paprasčiausiai suplojau delnais ir du kūnai sinchroniškai nukrito ant grindų. Meistrui nereikia žodžių ar ypatingai sudėtingų gestų - energija jam visada lengvai paklūsta. Žaliūko išvaizda man nepatiko - paskutinis snukiadaužis. Panaudoti moterį metamorfozei pasirodė per daug neįprasta. Prisiliečiau prie sargybinio lavono ir ištariau kodą. Visa kita įvyko savaime. Mano vešlūs rudi plaukai dingo, galvos dydis pasikeitė, ant veido atsirado bjaurus randas.  Sekundė po sekundės aš virtau sargybiniu. Po truputi rinkau jo atminties šukes.  Po minutės jau buvau juo. Nuo šiol mano vardas yra Blažiejus (kraupus vardas), man 27, gyvenu Žuvininkų gatvės barake Nr. 17. Iš surinktų atsiminimų nuotrupų supratau, kad Blažiejus nebuvo blogas vyrukas. Patekęs į armiją dalyvavo mūšiuose prieš šiaurės barbarus. Po penkerius  metus trukusios mėsmalės jį paskyrė čia. Jokio žiauraus elgesio su kaliniais jo atmintyje neradau. Gaila, nužudžiau sargybinį, kuris buvo visai pakenčiamas...  Greitai persivilkau jo šarvais, o jį perrengiau savo rūbais. Blažiejaus kūnas įgavo mano ankstesnę vagies Ferrumo išvaizdą. Metamorfozė - mainai, kuriems sukurti reikėjo ilgų metų, o įdiegti visiems Prakeiktųjų Rato nariams pavyko tik panaudojus vilkolakių smegenyse randamą hormoną. Liūdnai nužvelgiau vienutę: čia baigėsi vagies Ferrumo karjera kaip prieš daugelį metų panašiomis aplinkybėmis baigėsi garsiojo mago Agilio.  Agilis buvo šimtmečio magas ir revoliucionierius, Ferrumas - puikus vagis, pridaręs imperijai nemažai nuostolių. Kuo gi bus Blažiejus? Gal Hado kalinių išlaisvintoju? Pagyvensim – pamatysim... Susmeigiau Blažiejaus kardą į lavoną ir surikau iš visų plaučių:
- Kalinys bando pasprukti! Jis pažeidė kobalto žiedą!

Tegu imperijos šviesiausi protai turi peno pamąstymams, kaip aš tą žiedą pažeidžiau. Nors, žinoma, paslaptis - visai ne metalo pažeidime. Mano balsas aidėjo koridoriais lyg varpas ir netrukus prie vienutės jau būriavosi kareivių minia ir pora kovinių magų. Mane, aišku, nuvedė pas Hado valdovą. Girdėjus apie jį tiek legendų, bet atrodė jis neįspūdingai. Nepasakytum, kad pragaro valdovas, greičiau - paprastas valdininkas. Išklausęs mano istorijos apie pažeistą žiedą, jis mane išleido namo. Nieko keisto, vos išvengiau mirties nuo išprotėjusio kalinio rankos. Grįžęs į savo baraką įsipyliau stiklinę vyno. Senasis Blažiejus dažnai nerdavo į butelio dugną - neverta keisti jo įpročių. Mintyse rikiavau įprastą jo (mano) dieną: darbas,namai, vynas, kortos, smuklė, šnekos apie karą su veteranais, kartais - dar tos pačios smuklės padavėja vėjų košiamo barako suklypusioje lovoje. Neypatingas paprasto kareivio gyvenimas. Gal be žmonių, pasiuntusių į mūšį, būtų geresnis? Aš šitą gyvenimą gyventi galiu, bent ramu ir jokių pavojų. O ateis laikas, ateis ir šventojo Blažiejaus revoliucija...