Išpukšėjo laukai po palom baltaaustėmis marlių,
Tiktai pėdsakai veda į sodus – vyšnaičių namus.
Jos įšalusios  stebi pūgos šokį žiemiškai gailios
Ir iš snaigės  lyg vizijos braižosi žiedo štrichus.

Ruošia marškas puikias, su menu iš dangaus konkuruoja –
Juk pavasaris bals nuo svaigių tarsi sniegas žiedų,
Iššlamės  saulei tai, kad ledukai  spindėjo po kojom,
Ir kaip likdavo pėdsakai žemėj visokių pėdų.

Kad sukrus Lietuva, kai apstulbs nuo žydėjimo sodų
Ir kiekvienas artojas į ryto palaukę išeis,
Nusiplėšęs žodžius, kurių verksmas seniai nusibodęs,
Nes prie žydinčios vyšnios gėrėtis ir glaustis sustos.