Vasario pilnatis langų vitražuos švyti –
Ikonos veidas raukšlėmis nusėtas.
Sušalusi mintis su pūgomis nuskriejo,
Už horizonto – mažos Tavo pėdos.

Iš ryto glostau purų kiemo sniegą.
Takelis siauras – link dienos darbų.
Apkabinu palaukėj seną draugą
gluosnį
-
vienamarškinis aš,
deja – kaip jis...