.Niekada nebuvau tau viskuo.
Niekada netapau obelisku.
Bet kai dienos išbėgo...
Ruduo.
Ir tuomet pamiršai. –
Viską... viską...
Net jei buvo nubėgęs lietus,
Jis rasa suspindėjo ant veido
Aš esu... Aš dar visgi esu....
Kaip ta saulė, kuri nusileido,
Ir kuri, vėl pakilus švytės.
Tik galbūt – ne visiems.
Ne dėl visko..
Nejau liksiu tik ryto lietus?
Bet juk jis tau vaivorykšte tvisko...