Rudis suko ratus ant apsnigto stogo . Jo puolimai buvo nemokšiški ir silpni. Bosas nepajudėjo, nė centimetro ir vis tiek atrėmė jo puolimus su lengva pašaipa veide. Vaikinukas neteko vilties jis tiesiog suko ratus , o pūga vis labiau smarkavo . Bet jis nebejautė šalčio demono žvynai visiškai uždengė odą. Seniau jie priminė pilkšvai- žalsvų kniedžių liemenę . Šioje kovoje šarvus kurie švytėjo kraujo raudonumo spindėsiu ir priminė nepramušamą lavos skydą. Skirtingų akių savininkas nusikvatojo:
- Tu tobulėji aukštesnio rango demonai sugeba atlikti tokios mielas metamorfozes. Tavasis buvo, tik paprastas karys. Aš pažįstu taviškį demoną ir tave geriau nei jūs patys. Pasiduok ir pamatysi nuosavą gyvenimą visai iš kitos perspektyvos.
Pirmasis žieminis vėjas užgožė jo žodžius. Rudis nebegalėjo klausytis jo nesąmonių apie aukštesnius tikslus ir kitokias perspektyvas. Jis sviedė durklą ir rapyrą. Planuotojas lengvu rapyros suktelėjimu atmušė durklą, o nuo paskui lekiančio stambesnio ginklo išsisuko pasilenkdamas porą centimetrų į dešinę.  Žmogiškas protas temo jis jau nebegalėjo to sustabdyti. Demono įsiūtis užpildė jį visą. Jis skrido ir smogė sparnais, kumščiais ir naguotomis pėdomis. Jis jautė nagais draskantis minkštą masę. Jo kakta kartais atsitrenkdavo į dantis kurie byrėjo lyg tos tobulos snaigės,  kurios vos nusileidusios ant žemės virsdavo raudonu meno kūriniu.  Jis vėl pajuto save lengvą proto dvelksmą neaiškų nerimą, supratimą, kad negali viskas gi būti taip paprasta. Tada jis pamatė savo-demono rankų darbą. Dvi išplėštos akys gulėjo ant stogo krašto ir priminė du brangakmenius per klaidą pamestus ant stogo. Vidiniai organai gulėjo ant liuko ir šaligatvio apačioje. Praeiviai išsižioję žiūrėjo į viršų, kur lyg milžiniškas deglas stovėjo sparnuotas demonas nušviesdamas pūgą. Kai kurie praeiviai, netgi išsitraukė mobiliuosius ir puolė fotografuoti vaizdelį kurį butų gana mielai nutapęs ir pats išrankiausias dailininkas. Žmonės paskubomis lipo ant stogų, kad tik geriau įamžintų šitą nepaprastai efektingą, meniškai vertingą ir gana brangiai kainuosiantį vaizdą. Kaip visada pasitaikė vienas laimingas kvailys su naujutėliu skaitmeniniu fotoaparatu kurio reklamuojama funkcija buvo nuostabus teleskopinis objektyvas priartinantis, bet kokį vaizdą. Keista, bet šį kartą reklama nemelavo ir ši žavi nuotrauka puikavosi geltonoje spaudoje. Aišku teko girdėti daug diskusijų dėl jos tikrumo, bet apie dvidešimt žmonių prisiekinėjo matę milžinišką raudoną demoną ant vieno brangiausio dangoraižio mieste. Rudis regėjo visus šiuos įvykius jis žinojo, kad neklysta . Jis matė stambių laikraščių redaktorius siūlančius milžiniškas sumas už dar vieną sparnuotojo padaro nuotrauką. Jis atsimerkė ir pakilo. Jo galios veikė puikiai, jis nesuklydo visai tai įvyks. Kažkur toli jis girdėjo serafimės juoką. Netgi skrisdamas regėjo tą išsigimusį senį kuris suplanavo viską nuo pradžių iki galo, net jeigu tai ir baigėsi jo mirtimi. Kas saugo pasaulį nuo sunaikinimo? Taikos iliuzija nesvarbu, kad kažkur vyksta karai sektantai pjauna vieni kitus angelai ir demonai kovoja paskutiniuose mūšiuose Dauguma to nemato ir nenori matyti. Taip buvo iki šiol. Bet dabar žmonės susidomės, ne amžinu karu ir netgi ne kas iš tikrųjų valdo pasaulį. Jie susidomės efektais, gražiais vaizdais, dar nematytomis kovomis tarp jų nuomonė antgamtinių išsigimėlių. Vargšai ras tame pramogą, turtingi plaus pinigus iš sekmadieninės magų dvikovos kokioje specialioje laidoje. Valdžia sukurs krūvą nenaudingų įstatymų ribojančių magų laisvę. Varno klanas to nepriims jie žudys politikus,turtingus, vargšus ir visus kitus, kol jiems atiduos turėtą laisvę ir galią. Gėrio fanatikai apskelbs viską pasaulio pabaiga ir ims vilioti žmonės į sektas ,kaip ir serafimė prieš tai. Rudis nusileido tolokai už miesto ramiame miškelyje. Demonas suniurzgė:
- Dabar tai įklimpom. Kaip manai ar kas nors pasikeistų jei priimtume jo pasiūlymą?
Rudis trenkė kumščiu į medžio kamieną ir sukliko:
-Iš to sumauto boso beliko sveikos gal tik rankos. Kaip man dabar priimti jo idiotišką pasiūlymą?
Demonas kostelėjo:
-Lyg ir aktyvavom laiko galias ,nematau runos dingo ?
Rudis sumirksėjo.
- Bet tikrai dingo. Teks ieškoti tinkamesnio varianto. Bet ar mes galime atsukti laiką atgal?
Demonas susimąstė:
-Na tai laiko runa. Ar ji reiškia ,kad gali valdyti laiką? Nežinau, bet jeigu sugebi matyti vizijas ,kodėl gi nepakeitus jų į tinkamesnes?
Rudis sutaršė gerokai pailgėjusius plaukus, o atrodo neseniai jį apkirpo visai normali kaimynė Evelina.
- Atrodo pagaliau išsiaiškinsime tiesą temoje Determinizmas -Likimas VS Laisva valia ateitis neapibrėžta...
Jo ausis užgavo neaiškus garsas. Antgamtinis regėjimas atidengė neaiškią aurą šis miškas, ne toks ramus koks pasirodė. Jie buvo ne vieni. ....
Prasmės ieškotojas

Tylus miškas neišduoda savo paslapčių. Rudis sunkiai pakelė kumščius pasitikti naują priešą. Dar vienas iš daugelio kuris mirs dėl jo. Kokia viso to prasmė. Jeigu ateitis jau nulemta. Rudis suriko:
-Pasiduok, kad ir kas bebūtum. Aš nebenoriu kovoti tiesiog...
Rudis nežinojo kas tiesiog. Atrodė ,kad visos, net ir geriausios idėjos baigėsi visišku nelaimių sukuriu. Jis velka tave ir viskas ką galima padaryti, tik tuščiai spurdėti. Rudis nesuprato iš kur jis atėjo rodos nei šakelė nesutraškėjo, antgamtinis žvilgsnis nieko neišskyrė. Bet čia ant kelmo sėdėjo jis. Aukštas sulysęs žilas padaras, kuris kažkada gal ir buvo žmogus, bet dabar nepriminė nieko panašaus šamanu pavadinti irgi negalėjai. Viena siela didingai švytėjo, keistai sudarkytame kūne. Randai palikti nagų, peilių ir dar velnias žino ko puošė visas rankas. Bet atrodė, kad ir visas likęs kūnas nemažiau padailintas tai pat. Ypatingai bjaurus randas kirto veidą į nelygų pusmėnulį. Rudis susiraukė tie randai ir žili ilgi plaukai slėpė gerai pažįstamą veidą. Bet kieno? Senis suniurzgė:

-Taip mes pažįstami. Koks skirtumas iš kur. Būk geras pasiklausyk. Tavo planas pakeisti viską į gerą naudojant laiko galias gražus ir gal, netgi etiškas mūsų visų labui. Švelniai tariant žlugs. Pasekmės bus siaubingos. Deja siaubingesnės negu dabartinės. Aš žinau tu vis tiek bandysi, bet maldauju nedaryk to. Magijos išaiškinimo negalima sustabdyti tu tik pakeisi datą keleriais metais tai viską, tik pablogins. Maldauju nedaryk to.
Senis sukosėjo ir nutilo. Tyla spengė ausyse. Rudis išsižiojo ir vėl užsičiaupė. Galu gale įkvėpė gaivaus miško oro ir sušnibždėjo:
-Iš kur tau žinoti? Pablogins na gerai . Tegul viskas, tik blogėja man nusispjaut Aš negaliu leisti palikti visko taip. Tai pražudys žmones, magus tiesiog visus.
Senis šyptelėjo.
-Ne viskas taip dramatiška. Būk geras liaukis vaidinęs didvyrį tau netinka. Žmonių naikinimas neišvengiamas, bet jo mastas kontroliuojamas. Iš kur aš tai žinau? Aš mačiau tai milijonus kartų. Magija išaiškinama, žinoma ir vėl pamirštama. Tokia jau tvarka. Ne tau ją pakeisti. Prisiminkime, kad ir raganų deginimą viduramžiais. Taip keletą raganų žuvo. Dėl nuosavo kvailumo arba gryno atsitiktinumo. Žmonės irgi raitėsi ant tų laužų, kol ragana prie laužo kvatojo sau vaidindama dorą pilietę, net gi rėkdama raganą ant laužo ją ir panašias nesąmones. Tai, tik smulkmenos iš vieno pasaulio ir vienos apgailėtinos epochos. Aš stebėjau stambesnius įvykius pasaulyje kuriame magija sužydėjo. Tapo gerbiamu menu. Karaliai ir kariai prašė patarimų kiekvienu klausimu ir silpniausias magas galėjo pasistatyti dvarą ir nebemąstyti apie amžiną gėrio ir blogio kovą. Netgi ten magija buvo pamiršta. Išlepusi ir silpna magų bendruomenė išsižudė tarpusavyje dėl smulkmenų. Dėl sumauto kilometro pievos kildavo mūšiai, prieš kuriuos tavo kova su angelais prie bokšto atrodo kaip ramus susistumdymas. Jie išmirė dėl savo godumo ir absoliučios laisvės. Žmonės, jie kurį laiką panikavo, bet ne dėl jų mirties . Ne, tik dėl savo patogumo, kuris jiems ir terūpi. Jie išgyveno bando statyti pamatus visuomenei be magijos. Po kelių tūkstantmečių ratas apsisuka. Nauja visuomenė sukuria technologijas naujus įstatymus ir daug kitų smulkmenų, kurios daro gyvenimą lengvesnį. Bet netikėtai gimsta nedidelė grupelė magų. Keistas likimo pokštas tais metais gimę vaikai turi magišku galių, o vėlesnis  vaikų prieauglis jau ne. Jie užauga gana griežtoje ir nuobodžioje bandoje. Jie atranda savo talentus susivienija ir pradeda lėtą, bet užtikrintą politikų ir kitų svarbių asmenų žudymą. Jie kovoja, kol puikiai darbuodamiesi praturtėja ir įgauna svorį bandoje. Tada ramiai augina vaikus Jie irgi paveldi magiškus talentus ir vėliau stiprina savo šeimų pozicijas. Po trijų šimtų metų ratas dalinai apsisuka. Magai valdo pilkąsias mases. Juokinga, bet neigdami, bet kokią magijos idėją. Kol paprasti žmogėnai pluša savo biuruose ar dar kokiuose idiotiškuose darbeliuose. Jie ramiai diskutuoja ir vengia praeities klaidų arba, bent jau tuo tiki. Aš ten keliausiu iš karto po tavo beprasmiško bandymo išgelbėti taiką ar bent tą kas tau atrodo teisinga. Spėk ką aš ten rasiu?
Rudis keistai riktelėjo ir nugriuvo į sniegą.
-Tu meluoji ar ne? Sakykime tu absoliutus keleivi tarp pasaulių sakai tiesą. Tada tavo bandymas mane perkalbėti nieko nekeičia. Aš vis tiek bandysiu pakeisti viską į gerą ar į blogą. Koks skirtumas aš noriu išvengti aukų. Aukos tau nerupi tu nepažįsti nė vieno mago asmeniškai. Man jie daugiau nei kažkokia vilkų ruja pjaunanti žmones ir netgi ne šeima už kurią aš kovoju. Jie yra na tiesiog...
Senis nuspyrė akmenuką ir suriaumojo:
-Tiesiog tu geraširdis idiotas. Dar tas demonas su savo ironiškais komentarais. Aš galėčiau papasakoti apie jį viską nuo pradžios iki dramatiško kritimo į akmenis. Nors tai tavęs neperkalbės pristabdyti užburto rato. Niekas nenori jo stabdyti visi, tik greitina apsisukimus ir miršta įspūdingose kovose dėl asmeniškumų ar didingų idėjų. Aš noriu pristabdyti lengvai sulėtinti šitą procesą, bet nei mirtingieji, nei dievai man nepadeda. Rudi ką man daryti?
Demonas sušnypštė:
-Visi siūlo man atmintį gal reiktų sutikti? Jis ieško pagalbininko, draugo padaro kuris atgautų sveiką protą ir priimtų jo filosofiją. Mes sutiksime, bent apsimeskime, kad sutinkame. Senis papasakos ką žino. Mes jį sunaikinsime ir užbaigsime jo keliones per erdvę ir laiką.
Vaikis susimąstė senis priminė jam šimtą kartų matytą asmenį. Vardas sukosi ant liežuvio galo, bet tie randai ir kalbos apie užburtą ratą niekaip nenorėjo sutapti su juo įtariamuoju. Jis papurtė galvą.
-Galėsiu keliauti kartu ar ne? Tada mes sutinkame. Gali dėkoti demonui.
Senis sukikeno:
- Karste aš jam padėkosiu. Galiu jį supažindinti jį su vienu faktu. Atskirti jo sielą nuo taviškės man vienas juokas. Aš turėjau panašią problemą demoną kuris erzino dieną ir naktį. Po daugelio metų kai iš mano nervų beliko stiklo vata, o iš mano pasaulio dar mažiau. Tada atsikračiau savojo palydovo. Nežinau kur keliauja demonai po mirties. Viena iš tų smulkmenų kurių nepavyko sužinoti. Prieš čia atvykdamas aplankiau daug paralelinių pasaulių. Idiotas ir demonas viename sukelia aiškų užburto rato efektą. Kai kuriuose stebėjau, kai kur įsikišau. Skirtumas menkas visi pasauliai išgyveno sunkų karo periodą. Tada jau trumpesnį magų naikinimo periodą. Na dar daugumoje pasaulių Varno atsakomasis smūgis tikrai stebinančiai galingas. Milijardas aukų. Bandžiau įvairius variantus. Nužudyti Varną, tik padidina aukų skaičių. Tartis su juo gana lengva, bet tada mums gerai žinoma serafimė nori pavergti žmoniją. Jos ir su ja susijusių asmenų naikinimas, gana veiksmingas, bet trumpalaikis būdas perkelia žmonių mirimą keletui metėlių. Tada dirbau su tavo antrininkais. Visais būdais ir visais gyvenimo etapais. Rezultatas nulinis ,jūsų kvailumo slenkstis per aukštas. Nužudymai, kuriuos įvykdžiau 253 realybės atšakose sukėlė gana įdomių, bet vis gi kenksmingų pokyčių. Mintis pašalinti Eveliną. Sunaikinau tavo mergytę visuose realybės linijose. Kai kuriuose ji buvo galinga. Šeimos galva su ledo dvasia, su ta Lidija ir dar daugybe kitų dvasių. Rezultatas tu ir tavo demonas sukeliate pasaulio pabaigos spektaklį kurį sustabdo Varnas ir angelai. Aukų nedaug,  bet pasilinksminai tikrai, kad visiems velniams ragai suledėjo. Na dar ta scena ant stogo, kur priverčiu tave tarnauti tam bosui . Nereikšminga detalė. Nors aukų mažiau. Pavergimas ir bosas kaip naujas bendras visagalis dievas. Tai va Rudi taip elgėsi tavo atspindžiai. Dauguma norėjo mane nužudyti. Kai kurie gelbėjo pasaulį kaip sugebėjo. Tu paskutinis kuris mane nuvils. Norėčiau, kad nors tu pamatytum kaip kvaila bandyti ,kai aš viską išbandžiau.
Demonas nusijuokė:
- Evelina vis dėl to, tik čia tokia nevykėlė. Manau galime pakeisti ir magijos atskleidimo faktą. Tiesiog sunaikinsime tas nuotraukas ir viskas pasimirš.
Senis sukaukė ir skubiai prisidegė cigaretę.
- Tas asilas nesikeičia niekur. Serafimė jau pasirūpins, kad nuotraukos nedingtų. Amžinai su tokiomis nesąmonėmis. Jis, tik skatina tavo kvailumą. Kad ir tame bare kĮsiūtis

Rudis suko ratus ant apsnigto stogo . Jo puolimai buvo nemokšiški ir silpni. Bosas nepajudėjo, nė centimetro ir vis tiek atrėmė jo puolimus su lengva pašaipa veide. Vaikinukas neteko vilties jis tiesiog suko ratus , o pūga vis labiau smarkavo . Bet jis nebejautė šalčio demono žvynai visiškai uždengė odą. Seniau jie priminė pilkšvai- žalsvų kniedžių liemenę . Šioje kovoje šarvus kurie švytėjo kraujo raudonumo spindėsiu ir priminė nepramušamą lavos skydą. Skirtingų akių savininkas nusikvatojo:
- Tu tobulėji aukštesnio rango demonai sugeba atlikti tokios mielas metamorfozes. Tavasis buvo, tik paprastas karys. Aš pažįstu taviškį demoną ir tave geriau nei jūs patys. Pasiduok ir pamatysi nuosavą gyvenimą visai iš kitos perspektyvos.
Pirmasis žieminis vėjas užgožė jo žodžius. Rudis nebegalėjo klausytis jo nesąmonių apie aukštesnius tikslus ir kitokias perspektyvas. Jis sviedė durklą ir rapyrą. Planuotojas lengvu rapyros suktelėjimu atmušė durklą, o nuo paskui lekiančio stambesnio ginklo išsisuko pasilenkdamas porą centimetrų į dešinę.  Žmogiškas protas temo jis jau nebegalėjo to sustabdyti. Demono įsiūtis užpildė jį visą. Jis skrido ir smogė sparnais, kumščiais ir naguotomis pėdomis. Jis jautė nagais draskantis minkštą masę. Jo kakta kartais atsitrenkdavo į dantis kurie byrėjo lyg tos tobulos snaigės,  kurios vos nusileidusios ant žemės virsdavo raudonu meno kūriniu.  Jis vėl pajuto save lengvą proto dvelksmą neaiškų nerimą, supratimą, kad negali viskas gi būti taip paprasta. Tada jis pamatė savo-demono rankų darbą. Dvi išplėštos akys gulėjo ant stogo krašto ir priminė du brangakmenius per klaidą pamestus ant stogo. Vidiniai organai gulėjo ant liuko ir šaligatvio apačioje. Praeiviai išsižioję žiūrėjo į viršų, kur lyg milžiniškas deglas stovėjo sparnuotas demonas nušviesdamas pūgą. Kai kurie praeiviai, netgi išsitraukė mobiliuosius ir puolė fotografuoti vaizdelį kurį butų gana mielai nutapęs ir pats išrankiausias dailininkas. Žmonės paskubomis lipo ant stogų, kad tik geriau įamžintų šitą nepaprastai efektingą, meniškai vertingą ir gana brangiai kainuosiantį vaizdą. Kaip visada pasitaikė vienas laimingas kvailys su naujutėliu skaitmeniniu fotoaparatu kurio reklamuojama funkcija buvo nuostabus teleskopinis objektyvas priartinantis, bet kokį vaizdą. Keista, bet šį kartą reklama nemelavo ir ši žavi nuotrauka puikavosi geltonoje spaudoje. Aišku teko girdėti daug diskusijų dėl jos tikrumo, bet apie dvidešimt žmonių prisiekinėjo matę milžinišką raudoną demoną ant vieno brangiausio dangoraižio mieste. Rudis regėjo visus šiuos įvykius jis žinojo, kad neklysta . Jis matė stambių laikraščių redaktorius siūlančius milžiniškas sumas už dar vieną sparnuotojo padaro nuotrauką. Jis atsimerkė ir pakilo. Jo galios veikė puikiai, jis nesuklydo visai tai įvyks. Kažkur toli jis girdėjo serafimės juoką. Netgi skrisdamas regėjo tą išsigimusį senį kuris suplanavo viską nuo pradžių iki galo, net jeigu tai ir baigėsi jo mirtimi. Kas saugo pasaulį nuo sunaikinimo? Taikos iliuzija nesvarbu, kad kažkur vyksta karai sektantai pjauna vieni kitus angelai ir demonai kovoja paskutiniuose mūšiuose Dauguma to nemato ir nenori matyti. Taip buvo iki šiol. Bet dabar žmonės susidomės, ne amžinu karu ir netgi ne kas iš tikrųjų valdo pasaulį. Jie susidomės efektais, gražiais vaizdais, dar nematytomis kovomis tarp jų nuomonė antgamtinių išsigimėlių. Vargšai ras tame pramogą, turtingi plaus pinigus iš sekmadieninės magų dvikovos kokioje specialioje laidoje. Valdžia sukurs krūvą nenaudingų įstatymų ribojančių magų laisvę. Varno klanas to nepriims jie žudys politikus,turtingus, vargšus ir visus kitus, kol jiems atiduos turėtą laisvę ir galią. Gėrio fanatikai apskelbs viską pasaulio pabaiga ir ims vilioti žmonės į sektas ,kaip ir serafimė prieš tai. Rudis nusileido tolokai už miesto ramiame miškelyje. Demonas suniurzgė:
- Dabar tai įklimpom. Kaip manai ar kas nors pasikeistų jei priimtume jo pasiūlymą?
Rudis trenkė kumščiu į medžio kamieną ir sukliko:
-Iš to sumauto boso beliko sveikos gal tik rankos. Kaip man dabar priimti jo idiotišką pasiūlymą?
Demonas kostelėjo:
-Lyg ir aktyvavom laiko galias ,nematau runos dingo ?
Rudis sumirksėjo.
- Bet tikrai dingo. Teks ieškoti tinkamesnio varianto. Bet ar mes galime atsukti laiką atgal?
Demonas susimąstė:
-Na tai laiko runa. Ar ji reiškia ,kad gali valdyti laiką? Nežinau, bet jeigu sugebi matyti vizijas ,kodėl gi nepakeitus jų į tinkamesnes?
Rudis sutaršė gerokai pailgėjusius plaukus, o atrodo neseniai jį apkirpo visai normali kaimynė Evelina.
- Atrodo pagaliau išsiaiškinsime tiesą temoje Determinizmas -Likimas VS Laisva valia ateitis neapibrėžta...
Jo ausis užgavo neaiškus garsas. Antgamtinis regėjimas atidengė neaiškią aurą šis miškas, ne toks ramus koks pasirodė. Jie buvo ne vieni. ....
Prasmės ieškotojas

Tylus miškas neišduoda savo paslapčių. Rudis sunkiai pakelė kumščius pasitikti naują priešą. Dar vienas iš daugelio kuris mirs dėl jo. Kokia viso to prasmė. Jeigu ateitis jau nulemta. Rudis suriko:
-Pasiduok, kad ir kas bebūtum. Aš nebenoriu kovoti tiesiog...
Rudis nežinojo kas tiesiog. Atrodė ,kad visos, net ir geriausios idėjos baigėsi visišku nelaimių sukuriu. Jis velka tave ir viskas ką galima padaryti, tik tuščiai spurdėti. Rudis nesuprato iš kur jis atėjo rodos nei šakelė nesutraškėjo, antgamtinis žvilgsnis nieko neišskyrė. Bet čia ant kelmo sėdėjo jis. Aukštas sulysęs žilas padaras, kuris kažkada gal ir buvo žmogus, bet dabar nepriminė nieko panašaus šamanu pavadinti irgi negalėjai. Viena siela didingai švytėjo, keistai sudarkytame kūne. Randai palikti nagų, peilių ir dar velnias žino ko puošė visas rankas. Bet atrodė, kad ir visas likęs kūnas nemažiau padailintas tai pat. Ypatingai bjaurus randas kirto veidą į nelygų pusmėnulį. Rudis susiraukė tie randai ir žili ilgi plaukai slėpė gerai pažįstamą veidą. Bet kieno? Senis suniurzgė:
ai išmalei visiems snukius. Kam reikėjo vogti kepsnius? Jo kvaila idėja. Dar jo kvailas anekdotas apie karalių Artūrą ir ekskaliburą.
Rudis sumirksėjo.
- Maniau stebėjai, tik svarbius įvykius. Iš kur žinai tą anekdotą? Jo niekam nepasakojau. Minčių tu neskaitai, taigi peršasi išvada...
Prasmės ieškotojas šyptelėjo.
- Taip vienintelė išvada gana aiški. Juk ne tiek jau daug vyrukų su demonu mėgstančių niekam nesuprantamus anekdotus. Aš tai tu. Žinoma daug vyresnis ir be demono. Keliavau rinkau patirtį, tik tam, kad sustabdyti, bent vieną iš mūsų. Visuose realybėse viskas baigdavosi savižudybe keistas jausmas žudyti save- antrininkus. Maniau kad išnyksiu kartu su jais. Ši populiari teorija neverta nei stiklinės alaus. Egzistuoju gal kaip fenomenas, bet vis dėl to gyvas. Demonas niekur nedingo. Jis atgavo atmintį ir kūną. Gyvena daugumoje pasaulių. Visur palikau jį gyvą. Jis bando pakeisti viską savaip laikotarpiu po rato apsisukimų.
Rudis kostelėjo:
- Tai manęs tau reikia suvokti senatvės klaidas ar ką? Jeigu tu- aš nesumastei nieko lakstydamas po laiką ir erdvę. Kodėl aš turėčiau sublizgėti dabar kažkokiame miškelyje. Viskas ką galime padaryti tai pasiimti Eveliną ir dingti į kokį ramesnį pasaulį.
Žilagalvis linktelėjo.
- Bandysim sukurti naują strategiją. Evelinos naikinimas nepasiteisino. Ji vienintelė runa, kurios veikimas iki galo neatskleistas. Abejoju, kad meilė reiškia, tik prisikėlimą jos atžvilgiu.
Rudis ir Žilis įtariai pažvelgę vienas į kitą paspaudė viens kitam -sau ranką...